Kai galima žaisti diskursais: studija apie rusinimo politiką Lietuvoje ir Baltarusijoje pirmajame dešimtmetyje po 1863 m. sukilimo

LTRecenzijoje aptariama Dariaus Staliūno monografija „Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų“ (Vilnius, 2009). Apžvelgiamos knygos leidybinės aplinkybės, temos aktualumas, turinys ir leidžiamasi į polemiką su autoriaus mintimis. Ši monografija – tai 2007 metais anglų kalba išleistos D. Staliūno knygos „Making Russians: Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ vertimas į lietuvių kalbą. Monografijoje apžvelgiama ir analizuojama XIX a. 7 deš. – 8 deš. pradžios Rusijos imperijos tautinė politika Šiaurės Vakarų krašte. Pabrėžiamas monografijos teksto originalo ir vertimo bei šios knygos skaitytojų auditorijos santykis. Monografija yra savarankiškas ir originalus tyrimas, grindžiamas pirminių šaltinių analize, kurios tikslas prisidėti prie tarptautinėje bei šiuolaikinės Rusijos istoriografijoje tebediskutuojamo klausimo apie Rusijos imperijos valdžios tautinės politikos apskritai ir Šiaurės Vakarų krašte atskirai pobūdį: ar tokia politika, kuri vadinamajame Šiaurės Vakarų krašte tyrinėjamu laikotarpiu oficialiai vadinta rusinimu, siekta kitataučių asimiliacijos, ar tik politinės ir kultūrinės integracijos. Istorinė medžiaga yra analizuojama per sociologinių sąvokų – asimiliacija, akultūracija ir integracija – prizmę, o tyrimo objektas aprėpia visą vadinamąjį Šiaurės Vakarų kraštą. Valdžios tautinė politika nagrinėjama lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių bei žydų, taip pat konfesinių grupių – katalikų, stačiatikių, judėjų ir protestantų – atžvilgiu, tačiau vietomis pritrūksta gilesnių refleksijų, atidesnio santykio su istoriografija.