"Lietuvisai" ir "licvinai": naujos senos gudų istoriografijos paieškos

LTRecenzijoje aptariamos dvi knygos baltarusių kalba: A. Крауцэвiч. Гедымгн (1316–1341). Каралеуства Aimsu i Pyci“ [Gediminas (1316–1341). Lietuvos ir Rusios karalystė] ir У. Арлоу, З. Герасiмовiч. Kpaina Беларусь – Iлюстраваная гicmорыя – Вялiкае Княства Aimоуcкае [Gudijos kraštas – iliustruota istorija – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė]. Recenzijos pradžioje aptariama gudų istoriografijos padėtis. Pažymima, kad knygų autoriai pratęsia jau šimtą metų trunkančią diskusiją apie gudų santykį su LDK. A. Kraucevičius savo pažiūromis atstovauja tai gudų daliai, kuri mano, kad LDK nuo pat jos susiformavimo pradžios buvo bendras lietuvių ir gudų projektas. Tai kompromisinis variantas tarp to, ką siūlo tradicinė XX a. lietuvių istoriografija (LDK – lietuvių valstybė) ir radikaliausioji gudų istoriografija, atstovaujama M. Jermalovičiaus (LDK – gudų valstybė). Antrosios knygos autoriai Lietuvos neeliminuoja iš LDK istorijos, bet diskutuoja su jos istorikais ir vaizduoja ją kaip svarbų, natūralų ir nepaneigiamą, nors gal kiek įžūloką (dėl bendros istorijos savinimosi) Gudijos sąjungininką. Lietuviai dažniausiai į nepriklausomą tautinę gudų istoriografiją reaguoja trejopai: pyksta ant gudų dėl LDK palikimo savinimosi, kaltina naivumu ir neprofesionalumu interpretuojant faktus arba tvirtina, kad gudai taip perrašydami istoriją kursto tautinę nesantaiką. Recenzijos autorius sutinka su ta vis didėjančia lietuvių dalimi, kurie neįžiūri nė vienos šių deklaratyvių ir paviršutiniškų grėsmių. Akivaizdu, kad kitoks požiūris į LDK, kurį siūlo gudai, mus pačius verčia kitaip pažiūrėti į savą praeitį.

ENThe review discusses two books in the Belarusian language: A. Крауцэвiч. Гедымгн (1316–1341) “Каралеуства Aimsu i Pyci” [Gediminas (1316–1341). Lithuanian and Russian Kingdom] and У. Арлоу, З. Герасiмовiч “Kpaina Беларусь – Iлюстраваная гicmорыя – Вялiкае Княства Aimоуcкае” [The Land of Belarus – illustrated history – Grand Duchy of Lithuania]. The review starts with a discussion of the situation of the Belarusian historiography. The author notes that the authors of the books continue a century-long tradition about the relations between Belarusian and the GDL. A. Kraucevičius’ opinion represents the part of Belarusians, who believe that a common project of Lithuanians and Belarusians existed from the very outset of the GDL. It is a compromise option between the traditional Lithuanian historiography of the 20th c. (GDL – the Lithuanian states) and the most radical historiography of Belarusians represented by M. Jermalavičius (the GDL – the Belarusian state). The authors of the second book do not eliminate Lithuania from the history of the GDL, but discuss it with its historians and depict it as an important, natural and undeniable yet slightly insolent (due to the appropriation of the common history) ally of Belarus. Usually Lithuanians respond to the independent national Belarusian historiography in three ways: they are angry at Belarusians for appropriating the legacy of the GDL, accuse them of naivety and unprofessionalism when interpreting facts or claim that by re-writing history Belarusians incite national disagreement. The author of the review agrees with the increasing number of Lithuanians who do not see any of the above perils. It is obvious that a different attitude towards the GDL offered by the Belarusians encourages us to re-consider our past.