Maironio dramaturgija: istorijos tragizmas
LTStraipsnyje siekiama atsigręžti į Maironio draminę trilogiją, rašytą kūrybinės brandos metais, mėginant išsiaiškinti, ar dramos tikrai yra šio lietuvių klasiko menkiausia palikimo dalis, ar tautos atgimimo poetas sugebėjo sukurti tik tiesmukas patriotines dramas, kurios neturi jokios išliekamosios vertės. Dramų analizė liudija, kad šie kūriniai anaiptol nėra schemos, perkeltos iš paties Maironio rašyto istorijos vadovėlio, o saviti istoriosofiniai veikalai, svarstantys politikos ir moralės klausimus, analizuojantys pačius politinio veikimo principus. Dramaturgas nekuria idealizuotos Lietuvos istorijos, o rodo skaudžių praradimų momentus. Vienas pirmųjų Lietuvoje Maironis pradėjo vaizduoti tuos įvykius, kurių nenorima prisiminti: tarpusavio rietenas ir žudynes, rėmimąsi priešais, didžiausios ir galingiausios Europos valstybės valdovo nesugebėjimą tapti nepriklausomam nuo Lenkijos ir užtikrinti savo politikos tęstinumą. Maironis rašė tragedijas: parodė tragiškąją istorijos pusę, vaizdavo Vytautą Didįjį ne spindinčioje savo didybėje, o abejojantį, kenčiantį, patiriantį savo galių ribotumą. Tyrimo objektas: Maironio trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925), „Didysis Vytautas – karalius“ (1930). Tyrimo tikslas: apibrėžti draminės trilogijos koncepciją. Uždaviniai: atskleisti, kaip Maironis suvokia istoriją, analizuoti svarbiausių personažų paveikslus ir išsiaiškinti, kokias savybes labiausiai pabrėžia dramaturgas. Metodai: hermeneutinė fenomenologinė analizė, lyginamoji analizė.
ENArticle aims to go deep into a little researched Maironis’ dramatic trilogy “Kęstučio mirtis” (Kęstutis’ Death), “Vytautas pas kryžiuočius” (Vytautas at the Crusaders) and “Didysis Vytautas – karalius” (Vytautas the Great – the King), and to show the place of them in the history of Lithuanian drama. There are doubts about the hard-core attitude that this drama is an irrelevant part of the classic’s creational work. The analysis revealed a distinctive concept of the playwright, showing that Maironis did not repeat the previous schemes of the drama, but sought to reveal the unique approach to the history and the man in it. Dramas are not illustrations of textbook truths: the playwright tries to analyze problems of political life, reflects on the collision of different principles and shows the greatness and insignificance of human aspirations. These works may be of interest as distinctive examples of the historical drama demonstrating a break with drama tradition in the end of the 19th century and the beginning of the 20th century.
