Apie beklasės visuomenės klasę

LTRecenzijoje aptariama Viliaus Ivanausko monografija „Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968−1988 m.)“ (Vilnius, 2011). Glaustai apžvelgiamas temos aktualumas, knygos turinys ir leidžiamasi į polemiką su monografijos autoriaus mintimis. Recenzuojamai knygai svarbus yra santykis su istoriografija, daug dėmesio skiriama jau esamiems tyrimams reflektuoti, tačiau atidumo stokoja šaltinių pristatymas ir ne itin konceptualiai pristatyta tyrimo metodologija. Valdžios santykio su sistema problematika, konjunktūriškumas, savarankiškos veiklos galimybės ir savų interesų turėjimas tapo pagrindinėmis šioje monografijoje analizuojamos problemos gairėmis. Jau esamų lietuviškos nomenklatūros tyrimų kontekste svarbus yra knygos autoriaus pasiūlytas nomenklatūros skirstymas į partokratus, technokratus ir kultūrininkus. Šios įžvalgos įrodo, jog lietuviška sovietinė nomenklatūra nebuvo vientisa masė. Konstatuojama, jog V. Ivanausko knygoje lietuviškoji nomenklatūra parodoma kaip tos pačios biurokratinės sistemos, kurią pati ir palaikė, įkaitė. Knygoje greičiausiai sąmoningai vengiama vartoti žodį „politikai“, taip parodant, kad nomenklatūra nebuvo ir negali būti laikomi politikais, nors atsiminimuose nomenklatūros atstovai buvo vadinami politikais. Monografijoje dėmesys sutelkiamas į krašto ūkio valdymo aplinkybes, šiek tiek prisiliečiant ir prie kultūros temos. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje pristatyta nuosekliai, išryškintas prisitaikėliškumo prie režimo ir prie sistemos aspektas.