Actio pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymas: kreditoriaus perspektyva

LTStraipsnyje iš kreditoriaus perspektyvos apžvelgiami actio Pauliana instituto sutartiniuose santykiuose taikymo probleminiai aspektai, susiję su nacionalinėje teisėje įtvirtinto Pauliana ieškinio pirmąja sąlyga, patenkančia į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje apibrėžtų sąlygų visetą, - kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kadangi teismų teigiama, jog nenustačius šios sąlygos, nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, o ją taikant kiekvienoje byloje reikalaujama, kad pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius įrodytų ir tai, kad jo reikalavimo teisė skolininkui atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo, straipsnyje konstatuojama, jog minėtu aiškinimu neišlaikoma kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens (turto įgijėjo) interesų pusiausvyra, t.y. įtvirtinami pertekliniai ribojimai kreditoriui. Aptarus Jungtinių Amerikos Valstijų teisėje apibrėžtą kreditoriaus, galinčio naudoti actio Pauliana instituto atitikmenį - nesąžiningo turto perleidimo doktriną (angl. fraudulent conveyance), kaip savo teisių gynimo būdą, sampratą bei nurodžius atvejus, kada šioje šalyje kreditoriai laikomi turinčiais reikalavimo teisę, straipsnyje teigiama, kad esamas Pauliana ieškinio pirmosios sąlygos aiškinimas Lietuvoje yra ydingas, kadangi neįgalina actio Pauliana instituto taikyti ginant pažeistas kreditoriaus teises situacijose, kuomet skolininkas turi ketinimą pakenkti konkrečiam būsimam kreditoriui ir nesąžiningą sandorį su tuo skolininku sudarantis tretysis asmuo tą žino ir palaiko.Straipsnyje pažymima, jog socialinis teisingumas reikalauja, kad actio Pauliana bylose - teismų praktikos būdu ar per atitinkamų prezumpcijų nacionalinėje pozityviojoje teisėje įtvirtinimą - būtų pripažįstama, jog sandoris, asmens sudarytas, ar įsipareigojimas prisiimtas ne rinkos verte, pažeidžiant sąžiningo atlyginimo principą ir tuo neigiamai įtakojant savo finansinę būklę, yra nesąžiningas bei pažeidžia ne tik tuometinių, bet ir būsimų minėto asmens kreditorių interesus. Be to, actio Pauliana byloje nustačius, jog sudarydamas ginčijamą nesąžiningą sandorį skolininkas kartu turėjo tikslą apgauti konkretų kreditorių kaip būsimo sandorio kontrahentą, toks per atitinkamą laiko tarpą po ginčijamo sandorio sudarymo paskesniu sandoriu atsiradęs skolininko kreditorius irgi turėtų būti laikomas turinčiu neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

ENThis article deals with controversial aspects of the application of Actio Pauliana in contractual relations from the creditor’s point of view, namely applying the first condition of the Pauliana claim established under the provisions of Article 6.66 of the Civil Code of the Republic of Lithuania - a creditor must have a valid right to claim. Since the creditor is required to prove that his right to claim had arisen before the conclusion of the contested transaction, the author finds that because of rulings of the national case law the balance between the interests of creditors, debtors and third parties is lost, i.e., excessive restrictions are imposed on the creditor. After describing the concept of a creditor and it’s right to claim in the fraudulent conveyance – the analogue of Actio Pauliana in the United States of America (hereinafter the USA) – it has been maintained that the present interpretation of the first condition of the Pauliana claim in Lithuanian legislation is defective as it fails to protect the creditor’s rights when a debtor intends to defraud a particular future creditor. Thus a few suggestions are put forward how the flaw mentioned above could be eliminated using the experience of the USA.