Antanas Miškinis: socialumo menas

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėAntanas Miškinis: socialumo menas
Kita antraštėAntanas Miškinis: the art of sociability
AutoriaiTūtlytė, Rita
KnygojeŠimtamečių literatūrinė karta: bendrumai, skirtybės, tekstai ir kontekstai: mokslinės konferencijos medžiaga . 2006, P. 37-40
Reikšminiai žodžiai
LTNeoromantizmas, poetinis; Socialumas; Retorika; Ironija; Kaimas ir miestas; Filosofija, gyvenimo
ENAntanas Miškinis; Poetical neoromanticism of the 20th century; Social awareness; Rhetoric; Irony; Village and city (rural and urban themes); Philosophy of life
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje Antano Miškinio poezijos socialinis aspektas tiriamas XX a. gyvenimo filosofijos ir sociologijos lauke susiformavusiais kriterijais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Miškinio poezijoje gyvenimo pajauta skleidžiama su konkrečiomis „čia ir dabar“ smulkmenomis. Poezijoje kuriama tam tikra biografinė-socialinė kaukė, socialiniai vaidmenys: inteligento, piliečio, poeto, sodiečio, jauno kavalieriaus, ciniko, svajotojo. Iš jų skaitytojai atpažįsta pagrindinius XX a. I pusės visuomenės ir žmogaus rūpesčius. Poetą domina to laiko visuomenės luomai ir jų interesai, modernios mažos valstybės būsena, „naujasis“ patriotizmas. Socialines piktžaizdes, politinį trumparegiškumą ir istorinį užsimiršimą vertina kaip pavojingą socialinę ir egzistencinę būseną. Poeto kriticizmas grindžiamas jausminiu santykiu su tikrove, angažuota laikysena; išpažintinis eilėraštis - stipria išsisakymo energija, menamu dialogu, kalbėjimu tarsi arti esančiam pašnekovui. Kalbantysis apeliuoja į konkrečius socialinius sluoksnius, priima įvairias kreipimosi strategijas: drąsina, džiaugiasi, ironizuoja, stabdo pašnekovą, nusilenkia, atsiprašo. Tariamas žodis yra tam tikra vaidmens ir teksto žanro kaukė [Iš leidinio]

ENThis article examines the social aspect of Antanas Miškinis’ poetry against criteria formed in the philosophical and sociological fields of XX c. life. It draws attention to the fact that in Antanas Miškinis’ poetry the feeling of life is put forward with concrete “here and now” details. In his poetry he creates a certain biographical-social mask, and certain social roles: intellectual, citizen, poet, orchardist, young cavalier, cynic, dreamer. From them his readers recognise basic issues of human and societal concern from the first half of the 20th century. The poet is interested in the structure of society at the time and its preoccupations, the situation of a modern small country, the “new” patriotism. He sees social problems, political shortsightedness and historical amnesia as dangerous social and existential conditions. The poet’s criticism is based on an emotional relationship to reality, an engaged stance. His is confessional poetry – with strong narrative energy, memorable dialogue, which speaks to you as if you were a conversation partner. The narrator appeals to specific social classes, adopting various strategies of address: he urges, rejoices, ironises, stops his interlocutor, bows, says sorry. The words actually spoken are to an extent a mask of the role and the genre of the text [From the publication]

ISBN9955-711-01-9
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/4450
Atnaujinta2020-03-05 17:42:33
Metrika Peržiūros: 8