LTKraštuose, kurie turi gilias akademines tradicijas, yra įprasta analizuoti profesūros kuriamus minties, idėjų žemėlapius, brėžti jų diktuojamų mokyklų parametrus, diskutuoti ir ginčytis. Humanitariniai mokslai prašo gyvos reakcijos, poleminio atsiliepimo, nes ji kuria vertybių ir vertinimų, pokalbio strategiją. Lietuviškoje humanitarinių mokslų padangėje labiausiai trūksta atviro pokalbio ir principinių idėjų aiškinimosi, tiesiog vertinimo. Gal čia reikšmės turi uždara, beveik hermetiška humanitarų aplinka, o gal ir susiklosčiusios akademinio bendravimo taisyklės, nerašytas mandagumo etiketas: gerai arba nieko. Viktorijos Daujotytės literatūrologinių studijų žemėlapis tikrai netolydus, nevienasluoksnis, jame esama ne tik ryškiau išsiskiriančių etapų, pavardžių, dominuojančių temų ir reikšmių, bet ir tam tikrų pasikartojimų, pastangų sugrįžti į pradinį probleminį tašką, apžvelgti, aptarti ką nors iš naujo, iš kitos patirties pozicijų. Knyga „Mažoji lietuvių lyrikos teorija“ priklausytų Daujotytės literatūrologinių studijų etapui, natūraliai kylančiam iš autentiškų profesorės interpretacijų ir teorinių lyrikos modelių apibendrinimo. Pirmiausia lyrika, po to apibendrinimas, pirmiausia autorystė, kūrinys, tada tekstas; pirmiausia patirtis, tik tuomet dėsnis, schema, metodas, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Teorija, išauganti iš spekuliatyvių, nenatūraliai patirtų diskursų yra ne tik nepriimtina ir nesuprantama, bet net kažkuo ir grėsminga. Tokia yra išliekanti šios literatūrologijos logika, savaip išaiškinanti ir kai kuriuos knygos „Mažoji lyrikos teorija“ sukeltus klausimus.Reikšminiai žodžiai: Lyrika; Teorija; Lyric; Theory; Phenomenology.
ENAnalysing the maps of ideas created by the professoriate, drawing the parameters of schools they lead, discussions and debates are a common-practise in the countries with deep-rooted academic tradition. The humanitarian sciences require live reaction and polemic feedback as only these factor create the strategy of values, evaluation and dialogue. There is a great lack of open conversation and explanation of principle ideas or simply evaluation under the roof of Lithuanian humanitarian sciences. Maybe it is because of a closed and almost sealed humanitarian environment, and maybe because of the settled rules of academic communication and rule of unwritten law: to say good or nothing at all. The map of literary studies by Viktorija Daujotytė is discontinuous and multilayered; the map has some more distinguished stages, names and dominant topics and meanings, as well as certain repetitions, attempts to go back to the starting point of the issue, review and discuss something over from the positions of different experience. Daujotytė’s book Mažoji lietuvių lyrikos teorija (The Small Theory of Lithuanian Lyrics) should be attributed to the period of literary studies, which naturally emerged from the authentic interpretations by the professor and summarization of theoretical models of lyrics. Lyrics goes first, then a generalization; the authorship goes first, then the writing and then the text; experience comes first and only afterwards comes a law, a chart and a method, but in no way the other way round. The theory that emerges from speculative and discourses experienced unnaturally is not only unacceptable and incomprehensible, but also threatening in some way. That is the remaining logics of this literary analysis, which explains certain questions raised by the Mažoji lietuvių lyrikos teorija in its won manner.