Sigito Gedos lyrikos recepcija sovietmečiu

LTSovietmečiu, kai buvo legalus tik socrealizmo estetinis kanonas, modernios, avangardinės Sigito Gedos lyrikos recepcija buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip vyko kovos tarp skirtingų kultūrinių, estetinių ir ideologinių diskursų. S. Gedos kūryba bene labiausiai neatitiko tiek to meto skaitytojų daugumos lūkesčių, tiek oficialaus estetikos kanono, į ją nukreipta kritika buvo sykiu ir visos moderniosios poezijos kritika. Esant atvirai visuomenei panašios diskusijos ir tekstai, ginantys arba kritikuojantys tokią poeziją, būtų tapę poezijos, kūrybinių programų manifestais. Įdomu ir tai, kad tokių diskusijų apskritai buvo, kad nebegalėta tiesiog tyliai susidoroti su autoriumi, o susirėmimai vyko intelektualiniu, ideologiniu lygmeniu. Diskusijos dėl šios poezijos vyko platesnių polemikų kontekste. Įvairiuose leidiniuose skaitytojai skundėsi nesuprantą naujosios poezijos, kritikai diskutavo, kokios turėtų būti poetinės novacijos. Poezijos nesuprantamumas, interpretuojamas kaip nusigręžimas nuo skaitytojo, buvo siejamas su dekadentizmu, avangardizmu ir atmetamas kaip visiškai nepriimtinas. Po 1972 m. S. Gedos kūryba nebebuvo tokia radikali, ir diskusijos atslūgo, o jau devinto dešimtmečio pradžioje jo ir kitų modernių poetų kūryba sovietinio diskurso pripažįstama ir įteisinama. Kritika S. Gedą ir kitus modernius poetus jau įvardija kaip „tarybinės lietuvių poezijos“ novatorius. Tai, dėl ko anksčiau poeto kūryba buvo kritikuojama, dabar virsta jos privalumais ir indėliu į lietuvių literatūrą, kuris pripažįstamas net partiniu lygmeniu.

ENIn the Soviet times, when only social realism standards were legal, the reception of modern, avant-garde lyrics of Sigitas Geda was one of vivid examples of how different cultural, aesthetic, and ideological discourses battled. S. Geda’s writings strayed most from readers’ expectations of that time as well as from the official aesthetic canon; its criticism simultaneously became criticism of the entire modern poetry. In an open society similar discussions and texts, defending or criticizing such poetry, would become a part of poetry, creative program manifestos. It is also interesting that such discussion took place at all, that there was no attempt to quell the author in silence; instead the confrontation took place on an intellectual, ideological level. Discussions on this poetry took place in the context of wider polemics. The audience would use a variety of publications to complain about inability to understand the new poetry, critics engaged in discussions on what poetic innovations should be embraced. Inaccessibility of poetry, interpreted as turning away from readers, was connected to decadent, avant-garde influences and was rejected as totally unacceptable. After 1972, S. Geda’s writings became less radical and discussions subsided, while at the beginning of 1980s his and other poets’ works was recognized and legalized by the Soviet discourse. Critics already refer to S. Geda and other modern poets as the innovators of “Soviet Lithuanian poetry”. Elements, which earlier provoked criticisms of the poet’s works, became his strong points and his contribution to Lithuanian literature, recognized even on the party level.