Psichologinė analizė ankstyvojoje A. Vienuolio prozoje

LTStraipsnyje, aptariamas A. Vienuolio kuriamas psichologinio proceso, psichinių būsenų kaitos vaizdavimas, kuris įvardijamas kaip vienas ryškiausių rašytojo prozos pasiekimų. Psichologinių būsenų kaitos aspektu analizuojamas apsakymas „Paskenduolė“. Kūrinys – ištisa dramatizmo kupina sielos istorija, su potvyniais ir atoslūgiais, su visiškos desperacijos bedugnėmis, sielvarto paroksizmais ir retomis, atsitiktinėmis vilties bei ramybės prošvaistėmis, su ilgo žeminimosi, nuolankumo būsenomis bei impulsyvaus protesto išsiveržimu. Kaip tik šia ryškia sielos istorija skaitytoją ir patraukia Veronikos likimas, stiprina dorovinių prietarų ir kapitalistinio kaimo tamsumo kritiką. Ypatingas dėmesys analizėje skiriamas pasakojimo atkarpai mėnesienos naktį, miške, prie kryžiaus, kur merginos savijauta analizuojama su kiekvienu jos žingsniu. Vidinei būsenai aptarti čia naudojama fizinė charakteristika – suspaudė širdį, akyse sužibo ašaros, nenuryjamas gurkšnis atsistojo gerklėje; toks vaizdo kūrimas būdingas ir Žemaitei, ir Biliūnui, tačiau Vienuolis taip pat pasitelkia ir tiesioginę vidaus pasaulio analizę. Psichologinėje prozoje šalia siužetinio kūrinio karkaso emocinė tėkmė paprastai sudaro kitą esminę vaizdų plėtojimosi liniją. Ankstesnėje lietuvių beletristikoje siužetinė linija paprastai lemdavo visą kūrinį, vėlesnėje prozoje pagrindiniai kūrinio dalykai atsiduria būtent psichologinėje linijoje. Apskritai motyvavimas, paaiškinimas, veiksmo stimulai dažnai keliami į psichologinės analizės sritį. Vienuolio apsakymuose tokie vidiniai prozos pakitimai nesunkiai įžiūrimi.