Estetinė žaismė Antano Vaičiulaičio novelistikoje

LTEstetiškumas, stiliaus skaidrumas, meninio pasaulio universalumas - kritikų pastebėti ir išskirti esminiai A. Vaičiulaičio kūrybos ypatumai. Estetinė žaismė ir žaidimas - viena iš šio rašytojo tekstų ypatybių - mažai tyrinėta arba laikoma ne pačia reikšmingiausia. Novelės "Vidudienis kaimo smuklėje", "Abiejų galybės", "Didysis ir mažasis Petras", "Čipsintis žvirbliukas" ir kitos išsiskiria tuo, jog jose dominuoja žaidimo bei estetinės žaismės principas. Straipsnyje tiriama, kaip žaidimas A.Vaičiulaičio kūryboje tampa meninio "mąstymo" kategorija. H.-G. Gadamerio estetinėje filosofijoje žaidimo pradas laikomas meno ir visos būties esme. Ir menui, ir žaidimui būdinga kūrybinė laisvė. Meno, kaip ir žaidimo, prigimtyje glūdi ypatingas, nuolat besikartojantis judesys - pirmyn atgal, o bendri posakiai - "šviesos žaismas", "šešėlių žaismas", "spalvų žaismas" sem antiškai įprasmina nesiliaujantį judėjimą, nesiejamą su kokiu nors tikslu. J. Huizinga teigia, jog "žaidime kartu "žaidžia" ir kažkas; kažkas, kas viršija tiesioginę gyvenimo pastangą įtvirtinti gyvenimą ir kas gyvenimo veiklai suteikia prasmę". Viena iš gelminių A. Vaičiulaičio kūrybos srovių - žaidimo ir žaismės estetika, atsiverianti visais aspektais: kalba, pasakotojo pozicija, vaizdavimo būdu, žmogaus vertinimu. Jis neieško tamsių ir komplikuotų vaizduojamų veikėjų charakterio bruožų, neretai pasitelkiamų konfliktinei situacijai atskleisti. A. Vaičiulaičio gebėjimas nesustoti ties viena situacija, ties vienu charakteriu lemia žaismės galimybę. Geranoris pasaulio suvokimas leidžia ne pereiti į ironiją, bet žaisti.Reikšminiai žodžiai: Stilius; Meninio pasaulio universalumas; Style; world of artistical universality.

ENAesthetics, style transparency, universality of the art world – those are the essential features of A. Vaičiulaitis’s works, noted by critics. Aesthetic play, which is one of the particularities of the texts by the said author has been studied insignificantly or not considered among the most significant. The stories “Vidudienis Kaimo Smuklėje”, “Abiejų Galybės”, “Didysis ir Mažasis Petras”, “Čipsintis Žvirbliukas” and others are distinguished by the fact that the principle of aesthetic play is predominant in them. The article examines how the play in A. Vaičiulaitis’s works becomes the category of artistic “thinking”. In the aesthetics philosophy of H. G. Gadamer the play is considered the essence of art and the entire subsistence. Both art and play are characterized by creative freedom. The nature of art, as that of play has a special and constantly repeating movement – back and forth, and the common sayings “light play”, “shadow play”, “colour play” semantically sense the never-ending motion, not related to any particular purpose. J. Huizinga states that “in the game, played together, something else also “plays”; something that exceeds the direct attempts of life to entrench the life and what brings meaning to the activities of life”. One of the deeper streams of A. Vaičiulaitis’s works is the aesthetics of play, which provides a counterbalance by the language, the narrator’s position, ways of imaging and evaluation of a person. Vaičiulaitis does not search for dark and complicated traits of the depicted characters, which are quite frequently employed for revealing of a conflict situation. A. Vaičiulaitis’s ability not to stop by one certain situation, by one character determines the possibility of a play. Good-natured perception of the world allows for playing rather than for transition into irony.