Lietuvos gyventojų genocidas. T. 6. 1954-1989, 1991
LTLietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamo tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ VI-ame tome (papildytame ir atnaujintame 2024 m.) pateiktos 1954–1989 m. sovietų okupacinės valdžios 711 represuotų ir 1991 m. Sovietų Sąjungos agresiją patyrusių ir žuvusių ar sunkiai sužalotų 24 asmenų biogramos. 1954–1989 m. laikotarpiu už pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui 20 asmenų sušaudyta, 476 – ištremti į lagerius (Dubravlagą, Siblagą ir kitus), 43 – uždaryti į psichiatrines ligonines (Maskvoje, Černiachovske, Leningrade, Kazanėje, Rybinske, Vilniuje, Kaune, Žiegždriuose, Švėkšnoje, Utenoje), 60 asmenų žuvo, o 7 nusižudė, kad nebūtų suimti ir nepatektų į represinių struktūrų rankas. 1954–1989 m. laikotarpiu represuoti 145 partizanai, 11 partizanų ryšininkų ir 34 partizanų rėmėjai. Vieni jų nuteisti mirti, kiti – kalėti lageriuose; treti, kad nepatektų į nelaisvę, baigė gyvenimą savižudybe. Kai kuriems įkalintiems laisvės kovų dalyviams pavyko išgyventi, grįžti į Lietuvą ir įsijungti į neginkluoto pasipriešinimo gretas. 1954–1974 m. moksleiviai ir studentai kūrė pogrindines organizacijas, – „Lietuviškoji draugija“, „Laisva Lietuva“, „Laisvę Lietuvai“, „Atžalynas“ („Laisvės kovūnai“), „Kovotojai už Lietuvos laisvę“, „Lietuvos nepriklausomybės armija“, „Geležinis vilkas“, „Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga“, „Krikščionių demokeratų sąjunga“, „Jaunosios Lietuvos sąjunga“, „Nacionalinis liaudies frontas“ ir kt. KGB pavyko išaiškinti ir nubausti 130 jų narių. 126 iš jų buvo moksleiviai ir studentai.Besipriešinant religinio gyvenimo suvaržymams ir dvasininkų bei pasauliečių persekiojimams, būrėsi ir veikė drąsesni katalikai, slapta ruošę vaikus ir jaunuolius krikštui, rengę ir skleidę pogrindinius leidinius, slapta ruošę jaunuolius kunigystei. 1978 m. susidarė atvirai veikęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jo nariai buvo persekiojami, teisiami ir kalinami, o su pačiais atkakliausiais susidorojama. Už „LKB kroniką“ buvo nuteista 16 asmenų. Žymios 1976–1987 m. neginkluoto pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos Helsinkio grupė. Jų nariai už aktyvią antisovietinę veiklą buvo persekiojami, suimami, tardomi, teisiami, kalinami, tremiami, su jais fiziškai susidorojama. 1954–1989 m. represuoti ir pavieniai, sovietinei sistemai priešinęsi, asmenys: už Trispalvės iškėlimą; religinės literatūros, nelegalios periodinės spaudos, antisovietinių lapelių spausdinimą ir platinimą; laiškų, kritikuojančių sovietų valdžią, rašymą sovietų valdžios ar užsienio institucijoms; dalyvavimą antisovietinėse demonstracijose, eisenose, talkose (121 asmuo), bandymus pabėgti iš Sovietų Sąjungos (61 asmuo). 1954–1989 m. represinių struktūrų dėmesys koncentravosi į antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, dariusius didžiausią įtaką visuomenei, – kunigus, inžinierius, mokytojus, dėstytojus, moksleivius, studentus, valstybės įstaigų tarnautojus (jų represuota 233).1991 m. nuo Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyventojus nukentėjo daugiau kaip 400 asmenų. 23 iš jų žuvo ar buvo nužudyti, kiti – patyrė fizinių sužalojimų. Tai – Lietuvos radijo ir televizijos, Vilniaus Televizijos bokšto, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir kitų svarbių objektų saugotojai ir gynėjai, Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnai. VI tome pateikiamos 24 asmenų – Sausio 13-osios aukų, Medininkų aukų ir Rugpjūčio pučo aukos – biogramos.
