Gėrio transcendentalija

LTTranscendentalijų teorija, neatskiriama metafizikos dalis, plačiau buvo pradėta vartoti XII a., aiškinant bendrąsias esaties savybes. Šios teorijos pradmenų esama jau Aristotelio, Platono, Plotino filosofijose, o patį terminą transcendentalia randame Augustino ir Boetiaus darbuose. Terminas transcendentalija (lot. trans – už, anapus; scandre – kilti) pirmiausia parodo transcendentalinių terminų santykį su kategoriniais, t.y. kad transcendentaliniai terminai reiškia tas esaties savybes, kurių atžvilgiu kategoriniai terminai yra per siauri. Transcendentalijos nurodo pačius bendriausius esaties buvimo būdus (modus essendi) ir iškyla virš kategorijų, pranokdamos visus apibrėžimus. Transcendentalijų neįmanoma apibrėžti, nes apibrėžiant būtina įvardinti giminę ir rūšies skirtingybę, kitaip tariant, mąstyti kategorijų ribose. Transcendentalijos yra apibūdinamos ir suprantamos metafizinės analogijos pagalba. Metafizinė analogija susideda iš analogono (bendras analogijos turinys, kokia nors tobulybė arba santykis), analogatų (subjektų, kuriuose proporcingai realizuojasi analoganas) ir santykio tarp analogono ir analogatų (tarp turinio ir jo turėtojų).