Bajorų žemvaldžių tapatybių slinktys XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Bajorų žemvaldžių tapatybių slinktys XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje
Alternative Title:
Shifts of identities of the noblemen landlord’s in the late 19th - early 20th century
In the Journal:
Lietuvos istorijos studijos [LIS] [Studies of Lithuania's History]. 2012, t. 30, p. 68-84
Keywords:
LT
Bajorų žemvaldžių kolektyvinė tapatybė; Baudžiavos panaikinimas; Biurokratinis nacionalizmas; Gyvensenos kriterijus; Identifikacijos modeliai; Kalbos kriterijus; Lenkų kilmės bajorai; Modernizacija; Religijos kriterijus; Socialinis kriterijus; Tapatybė; Visuomenės modernėjimas.
EN
Abolition of serdom; Bureaucratic nationalism; Identity; Modernisation; Polish origin noblemans; The collective identification of the noblemen landlords; The criterion of language; The criterion of lifestyle; The criterion of religion; The modeles of the identification; The modernisation of society.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama Vakarų gubernijų bajorų elito identiteto kaita vėlyvuoju Rusijos imperijos laikotarpiu. Iki XIX a. vidurio formali kolektyvinė socialinė bajorų identifikacija buvo gana aiški. Priklausymą luomui apibrėžė teisinės sąvokos (teisė į žemės nuosavybę ir baudžiauninkus, korporacinė teisė, privaloma registracija genealogijos knygose ir pan.). Įteisintiesiems buvo atseikėtos privilegijos, iškritusieji iš luomo persikėlė į žemesnes visuomenės grupes. XIX a. antroje pusėje bajorų luomas susidūrė su modernėjančios visuomenės iššūkiais, patyrė socialinių, ekonominių, kultūrinių, tautinių transformacijų. Esminis luominės visuomenės lūžis įvyko panaikinus baudžiavą. Tačiau pagrindinis visuomenės turtas liko žemė. Dėl jos susirėmė beveik visos visuomenės grupės, o valstybė ją panaudojo kaip socialinės ir tautinės politikos įrankį. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas uždraudė devynių Vakarų gubernijų „lenkų kilmės“ bajorams žemvaldžiams ir miestiečiams pirkti dvarus ir žemę. Imperijos pareigūnai, atsakingi už įsakymo įgyvendinimą, turėjo atskirti bajorus nuo kitų gyventojų grupių. Imperinė socialinė ir nacionalinė politika, vietoje visuomenės modernizavimo, privertė žemvaldžius persvarstyti savo tapatybę. Straipsnio tikslas yra ištirti: kaip ir kokiomis priemonėmis imperijos biurokratai identifikavo Vakarų gubernijų bajorų elito grupę; kokius išteklius ir kriterijus naudojo bajorų elitas, perkurdamas kolektyvinę tapatybę.Tyrimas parodė, kad „biurokratinis nacionalizmas“ ir pats bajorų luomas pasirinko vienodus tapatybės apibrėžimo kriterijus, t. y. žemė ir tautybė. Likusieji tapatybės bruožai (religija, kalba ir gyvenimo būdas) buvo pagalbinio pobūdžio ir padėjo atskirti bajorus žemvaldžius nuo smulkiųjų bajorų, šlėktos (buvusių bajorų, nusmukusių iki miestiečių ir valstiečių) bei kitų visuomenės grupių. Vėlyvojoje Rusijos imperijoje valdžia retai naudojo terminą „luomas“ bajorų elito tapatybei apibrėžti, net svarstant galimybę atkurti bajorų savivaldą ir leisti atlikti karinę tarnybą tėvynėje. Bajorų elitas prilygintas „žemvaldžių klasei“, nors pastariesiems priklausė ne tik bajorai. Vakarų gubernijų bajorai priklausymą klasei vertino kaip kultūrinę vertybę su tam tikrais privalumais. Jie išbraukė smulkiuosius bajorus ir šlėktą iš kolektyvinės tapatybės. Imperijos vadovybė žemės nuosavybę pavertė politinės prievartos priemone. Bajorų elitas žemės nuosavybę laikė savo perkurtos tapatybės šaltiniu. Lenkiškumas vaidino svarbų vaidmenį tiek bajorų elito identifikavimui, tiek ir jų tapatybės perkūrimui. Šis Vakarų gubernijų bajorų žemvaldžių pasislinkusių tapatybių tyrimas leidžia daryti hipotetinę išvadą, kad XX a. pradžioje Vakarų gubernijų bajorų luomas kaip teisinė kategorija buvo išnykęs, o jo elitas persitvarkė į lenkų tautą. [versta iš angliškos santraukos]

ENArticle analyses the shifts of identities manifested by the noblemen’s elite of the Western provinces in the late imperial Russia. Until the mid-19th century, the formal collective social identification of the nobles was more or less definite. Class dependency was defined by legal concepts (right of land and serf ownership, corporation right, mandatory registration in genealogical books, etc.). Those who belonged to the nobility were entitled privileges, whereas those who failed to hold to the upper classes found themselves in the lower strata of society. In the second half of the 19th century, the nobility faced the challenges of the modernising society and underwent social, economic, cultural and ethnic transformations. The turning point came after the abolition of serfdom. Land sustained its status as the key asset of society with most social groups struggling for its possession and the state leadership using it as an instrument of social and national policy. On December 10, 1865, a decree was passed, which provided against the purchase of estates by noblemen of Polish origin in nine Western governorates. Imperial bureaucrats responsible for the implementation of the decree faced the task of distinguishing the above-mentioned group from the other groups of society, i.e. identifying it. It was the social and national policy of the Empire rather than the modernization of society that forced landowners to reconsider their identity. The aim of the article is to examine what methods imperial bureaucrats employed in the identification of the elite among the nobility of the Western provinces and what resources and criteria the elite of the nobility used in the reformation of their collective identity.The research revealed that “bureaucratic nationalism” and the nobles themselves chose the same criteria for the definition of the elite’s identity, namely relation to land and nationality. The other attributes of identification (religion, language, and lifestyle) were of instrumental character and helped distinguish noblemen landlords from the small nobility, shlachta (former nobles, now townsmen and peasants) and other groups of society. In the late imperial Russia, the authorities seldom used the term “estate” for the identification of the noblemen’s elite, even when considering the possibility to reinstate the self-rule of the nobility and to allow military service in their homeland. The noblemen’s elite was equalized with the “class of landowners”, though the latter was represented not only by the nobility. Nobles of the Western provinces viewed class dependency as a cultural value with few benefits. They excluded the small nobility and shlachta from their collective identity. Imperial leadership used landownership as an instrument of political constraint. The noblemen’s elite considered land as a resource for their reformed identity. Polishness played an important role in both the identification of the noblemen’s elite and the reformation of their identity. The inquiry into the shifts of identities of the noblemen landlords of the Western provinces allows the hypothesis that in the early 20th century the class of the nobility as a legal category went into decline, and its elite reorganized into the Polish nation. [From the publication]

ISSN:
1392-0448; 1648-9101
Related Publications:
Интеллектуальные устремления литовского поместного дворянства в первой половине XIX века : историографический контекст и новые аспекты исследования / Реда Гришкайте. Социальные группы и их влияние на развитие общества в XVI-XIX веках : сборник научных статей подготовлен на основе докладов участников международной конференции, состоявшейся в Институте истории Литвы 8-9 октября 2014 г. / составитель Тамара Байрашаускайте. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. P. 289-309.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/43799
Updated:
2018-12-17 13:23:09
Metrics:
Views: 20    Downloads: 16
Export: