Suprasti save kito veidrodyje: (Juozas Grušas per Paulį Claudelį)

LTStraipsnyje, pasitelkiant komparatyvistinę, intertekstualinę metodologiją bandoma parodyti Paulio Claudelio kūrybos pasaulio rekonstrukcijoje atsispindintį Juozo Grušo dramaturgijos vaizdą. Atskaitos tašku pasirinkta referencijų ašį kurianti Jacques'o Derrida skirtumų teorija. Ieškoma kūrėjų paralelių tiek biografiniame, tiek kūrybiniame, pasaulėjautos lygmenyje. Derrida teorinis modelis itin svarbus interdiskursyvių konfigūracijų tarp Claudelio ir Grušo paieškai. Autoriai, artimi intelektualinės ekspresijos siekiu bei gilinimusi į žmogiškųjų santykių harmoniją, pagrindžia filosofinių apibendrinimų būtinybę kūryboje. Grušas savo novelėse ir pjesėse kelia pietizmą, donkichotiškai kovoja su blogiu, o egzistencijos prasmingumo ieško ir žmoniškumą gina su vydūnišku įkarščiu. Claudelis apibendrintais vaizdiniais siekia apimti kuo didesnę visumą – tai esminis jo idėjų teatro bruožas. Claudelio kūrybos visuma leidžia rekonstruoti išliekantį Grušo dramaturgijos reprezentacinį modelį. Veidrodis rodo žodžio dėka. Veidrodinis Eroso ir Psichėjos mitas tampa straipsnyje aptariamų dramaturgų lyginimo filosofine teorine prielaida. Religinis, būtiškasis, katalikiškas, universalusis meilės lygmuo leidžia brėžti ne tik lietuvių ir prancūzų dramaturgų gyvenimo ir kūrybos paraleles. Atsiranda bendrųjų idėjinių reikšmių, kurių dėka autoriai atsiduria greta. Tai patvirtina Claudelio buvimas Grušo tekstuose, katalikiškojo universumo vienovės sklaida. Tačiau norint tuos panašumus atrasti, būtina sąmonės pastanga. Ji leidžia apčiuopti istorijos ironiją Claudelio ir Grušo dramaturgijoje.