Fabrikas "Lituanica" kaip laikinoji autonominė zona

LTKaune daug apleistų pastatų. [...] Šiame straipsnyje klausiama: kaip administracinės ir estetinės atskirties zonos, išstumtos iš lankytinų vietų sąrašų, tampa vietomis, kur miestas įvyksta kitomis priemonėmis ir kitais būdais? Siekiama aprašyti situaciją, nutikusią miesto paraštėse, kai erozija, griūtis, apleista būklė tapo platforma kūrybai ir bendrumui, laikinam užsimiršimui, iškritimui iš to, kur veda kasdieniai keliai. [...] Taigi nesaugomi apleisti pastatai gali tapti partizaninėmis zonomis – gyvenamosiomis vietomis tiems, kurie neturi savo vietos; čia taip pat gali vykti subkultūriniai susiėjimai; pastatų stogai gali tapti miesto apžvalgos aikštelėmis, vietomis vakarienei ar pasisėdėjimams ir t.t. Rašydama apie „Lituanicos“ pastatą aš norėjau parodyti, kaip buvusi gamykla tapo vieta ir įkvėpimu tam tikros kūrybinės grupės veiklai skleistis. Tokia veikla ir jos „įvietinimas“ artimi H. Bey aprašytam laikinos autonominės zonos konceptui. Jei pasitikėsime H. Bey – išsisklaidžius laikinosios ekonominės zonos (LAZ) miražui ir atsiradus oficialioms struktūroms ir „ministerijoms“, vietose ir erdvėse įsigyvendinus administracinėms taisyklėms ir žiniasklaidos bei akademiniams diskursams, pati LAZ galimybė nedingsta. Užmegzti ryšiai, kuriuos kartu veikdami sukuria dalyviai, taip pat dėl LAZ lankstumo. Dėl to įmanomas persigrupavimas ir naujų darinių kūrimas tam, kad dar kartą būtų galima kuo betarpiškiau dalyvauti miesto gyvenime. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apleistas pastatas; Grafitis; Kaunas; Kolektyvinis veiksmas; Laikinoji autonominė zona; Neformali grafičių piešėjų bendruomenė; Pastatas; Abandoned building; Building; Collective action; Graffiti; Kaunas; Self-organized graffiti community; Temporary Autonomous Zone.

ENKaunas has many derelict buildings. The paper asks how administrative and aesthetic exclusion zones, ousted from the list of places of interest, become places where the city happens in other means and ways. The paper aims to describe a situation in the periphery of the city, in which erosion, fall and abandoned state became a platform for creation and community, temporary obliteration, a dropout from where everyday roads take. Thus, unwatched derelict buildings may become partisan zones – places of residence for the homeless; they may also host subculture gatherings; their roofs may become viewing platforms of the city, places for a dinner, sitting, etc. Writing about the “Lituanica” building, I wanted to show how the former factory became a place and inspiration for the activities of a certain creative group. These activities and their “emplacement” are close to the temporary autonomous zone (TAZ) described by Hakim Bey. According to Bey, after the TAZ illusion is dispelled and official structures and “ministries” emerge, administrative rules and mass media and academic discourses become established in places and spaces, the very TAZ possibility does not disappear. The contacts established by the participants acting together are also due to TAZ flexibility. This enables regrouping and creating new formations in order to be again immediately involved in the city life.