Jonas Aistis ir kai kurie Europos kultūros kontekstai

LTStraipsnyje aptariama Europos kultūrų, ypač prancūzų, recepcija Jono Aisčio poezijoje. Kūrybos aptarimas pagrįstas stilistinės, hermeneutinės ir komparatyvistinės analizės sinteze. Aistis priskiriamas 4–ojo dešimtmečio lietuvių neoromantikams, modernizavusiems lietuviškąjį eleginį–agoniškąjį romantizmą, kūrusiems etnosimboline poetika pagrįstą dainingą poetinį tekstą. Aistis vertinamas kaip literatas, propagavę nyčiškas ir šopenhaueriškas (anti)nihilistines nuostatas, gyvenimo filosofijos kultūrą. Kartu Aistis yra ir diureriškos–bodleriškos juodosios saulės, melancholiškos šviesos poetas, suėmęs savin europinių kontekstų ir lietuvių tremties poetų pesimistines nuotaikas. Lietuvių poezijos klasikinę paradigmą jis papildo modernizmu transformuotu romantizmu, kurio liguistumas iš esmės keičia klasikinę estetiką. Straipsnyje aptariamos Aisčio kūrybos sąsajos su prancūzų kultūra, vakarų ir lietuvių kultūrų santykis „Milfordo gatvės elegijose“, Europos kultūros parafrazės eilėraščių rinkiniuose „Imago mortis“ ir „Užgesę chimeros akys“. Eilėraščių rinkinio „Sesuo butis“ posmuose straipsnio autorė regi ir romantikams būdingo prarasto pasaulio (t.y. senosios tvarkos) ilgesį, ir sentimentalizmo idėjas. Rinkinyje įvaizdžiais koduojama pirmapradė žmogaus patirtis (tautosaka), egzistencinės problemos (būties ir buities poliariškumas), yra modernybei būdingo stiliaus kokteilio (barokinių perlo ar emalio įvaizdžių integravimas į gamtos realijas). Krikščioniškąsias antikines ir lietuviškas mitines struktūras rašytojas jungia įvaizdžiais, būtinais kuriant poetinę stebuklinę struktūrą.