Prancūzų simbolizmo atšvaitai Jono Aisčio eilėraščių rinkinyje "Imago mortis"

LTStraipsnyje, įkvėptame J. Aisčio ištarmės, kad jokiai mokyklai nepriklauso, analizuojamas antrasis poeto rinkinys „Imago mortis“ (1934). Epigrafas iš Ch. Baudelaire'o eilėraščio „Voyage“ rinkinio pradžioje, kelios akivaizdžios aliuzijos į jo eiles, P. Verlaine'o poetikos atbalsiai ir tam tikri kūrybinio metodo ypatumai leidžia rinkinio poetiniame universume ieškoti prancūzų simbolizmo atspindžių. Straipsnyje akcentuojamos tos Aisčio kūrybinės manieros ypatybės, kurios kritikų dar nėra pakankamai išplėtotos. Savo rinkinyje „Imago mortis“ Aistis atsiskleidžia kaip verleniškas poetas, kuriam iš vienos pusės artimas Verlaine'o intymus lyrizmas, naivumas ir paprastumas, iš kitos – originalumas: nauji ritmai, muzikali poetinė sintaksė, būsenas reiškiančių vaizdų įtaiga. Aisčiui taip pat giminingas ir paskutinio prancūzų romantiko – pirmojo simbolisto Baudelaire'o romantizuotas pasaulio suvokimas bei kai kurie modernūs estetikos bruožai: dualistinė grožio samprata, estetizmo nuostatos, niuansuota romantinė ironija, įtaigi splino būsenų raiška. Dekadentinės nuotaikos nebuvo Aisčiui svarbiausia; didžiausia vertybė – pakankamai originali Grožio raiška ir pastangos kurti grynąją formą. Aisčio ir prancūzų poetų paralelės neverčia abejoti poeto originalumu, o tik leidžia įvertinti jo kūrybą iš prancūzų simbolizmo pozicijų. Lyginamoji analizė atskleidė daugiau panašumų nei Aistis buvo linkęs pripažinti. Nors poetas kratėsi bet kokių –izmų, akivaizdu, kad būtent romantizmo, impresionizmo ir simbolizmo jungtys sudaro tą originalią sintezę, kuri leidžia paaiškinti Aisčio kūrybos fenomeną.Reikšminiai žodžiai: Impresionizmas; Interpretacija; Jonas Aistis; Komparatyvistika; Poezija; Prancūzų modernizmas; Simbolizmas; Comparative studies; French Modernism; Impressionism; Interpretation; Jonas Aistis; Poetry; Simbolism; Symbolism.