Балтийские языки и индоевропейские реконструкции
LTStraipsnyje „Baltų kalbos ir indoeuropietiškos rekonstrukcijos“, kuris skelbiamas 7-jame„Balto-slavų tyrimų“ tome, pabrėžiama, jog baltų kalbos, o ypač lietuvių kalba, yra ypač archaiškos. Šis faktas yra nulėmęs idėjos apie baltiškąjį indoeuropietiškųjų kalbų „epicentrą“ gimimą, taip pat mintį, jog slavų kalbos išsirutuliojo iš tam tikro periferinio vakarų baltų dialekto. Pastaroji mintis straipsnio autoriui atrodo klaidinga jau vien dėl to, kad slavų kalbose esama apsčiai fonetinių, morfologinių į leksikos reiškinių, kurių nėra baltų kalbose, tačiau jie turi patikimus atitikmenis kitose indoeuropiečių kalbose. Kadangi baltų kalbos, lyginant su slavų, išlaikė gerokai archajiškesnę struktūrą, teoriškai slaviškas formas daugeliu atvejų galima „išvesti“ iš baltiškųjų, bet ne atvirkščiai. O turint omeny, jog slavų kalbos patyrė žymesnius fonetinius ir kitus pokyčius, nei archajišką pagrindą išlaikiusios baltų kalbos, gali kilti klaidinga iliuzija, jog slavų kalbos susidarė iš baltų kalbų. Tačiau visais išvardintais atvejais, autoriaus teigimu, susiduriame ne su paveldėjimu, bet su tikrosios kalbų giminystės apraiškomis. Šie ypač tvirti slavų ir baltų giminystės ryšiai leidžia remtis baltų kalbų duomenimis rekonstruojant ne tik fonetinius ar žodžių formų pakitimus, bet ir atkuriant ištisų gramatinių kategorijų istoriją. Straipsnyje, remiantis gausiais pavyzdžiais, plėtojama mintis, jog pasitelkiant baltų – lietuvių, latvių ir senovės prūsų – kalbų duomenis galima papildyti ar net iš naujo aprašyti daugelį istorinės fonetikos, morfologijos ir žodžių darybos faktorių lotynų kalboje.
