Stabtelėjimai : recenzija

LTStraipsnyje aptariama Icchoko Mero smulkioji proza, sutelkta rinkinyje „Stotelė vidukelėj“ (2004), ji įvertinama kaip išskirtinis reiškinys lietuvių literatūroje. Rašytojui būdinga „paribio žmogaus“ tapatybė lemia daugybę paradoksų, leidžia suderinti ilgaamžę judaizmo estetiką ir lietuvių prozai būdingą krikščionybės etiką, valstietišką išmintį. Aptariamos rinkinyje dominuojančios temos: holokausto tragedija, kurortinės meilės istorijos, žmogiškų santykių kolizijos, kurios paaiškinamos prisiminus biblines paraboles, naujakurių komplikuotas „įsipilietinimas“ Izraelio valstybėje, nuolat iškylanti „savo“ ir „svetimo“ priešprieša. Metaforizacijos lygmuo I. Mero prozoje koncentruotas, primenantis poeziją: pasitelkiama spalvų simbolika, gretinamos judesio ir sąstingio situacijos, iškyla pasikartojančios figūros. Vaizduodamas žmones, Meras laužo stereotipus, peržengia nacionalinius ir moralinius tabu, nevengia nepatogių temų (tai akivaizdu net įsiskaitant į sovietmečiu rašytus jo apsakymus). Svarbi kintančios tapatybės problema paprastai išsprendžiama tik herojams atsidūrus ribinėse situacijose, mirties akivaizdoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apsakymai; Proginiai leidiniai; Holokausto tema; Archainis kalbėjimas.

ENThe article analyses Icchokas Meras’s short prose which is compiled in the volume “A Stop in the Middle Way” (2004). It is evaluated as an exceptional phenomenon in Lithuanian literature. The identity of the “periphery man” which is characteristic of the writer determines numerous paradoxes, allows for the combining of the long-lived aesthetics of Judaism, the Christian ethics and peasant wisdom characteristic of Lithuanian prose. The prevailing themes of the compilation are analysed: the tragedy of the Holocaust, holiday time love affairs, collisions of human relations that are explained by biblical parables, the complex process of newcomers becoming citizens of Israel, and the constantly emerging opposition of “ours” and “alien”. The metaphorisation layer in Meras’s prose is concentrated and reminds one of poetry: the symbolism of colours is invoked, the situation of movement and stagnation are compared, and repetitive [29]figures emerge. Depicting people, Meras breaks stereotypes, transcends national and moral taboos, does not avoid “inconvenient” subjects (this is evident even in his stories written in the Soviet period). A significant problem of changing identity is usually solved only when characters occur in marginal situations, in the face of death.