Kovo 11-osios Lietuva: juridinės tapatybės turinys ir tarptautinio pripažinimo slenksčiai
LTKovo 11-osios Aktas nesukūrė Lietuvos valstybės, o tik atkūrė – restitutio in integrum jos „suverenių galių vykdymą“, kuris buvo pertrauktas pusšimtį metų trukusios sovietinės okupacijos bei aneksijos. 1918 m. Vasario 16-osios aktas yra pirminis ir esminis nacionalinės lietuvių valstybės juridinis dokumentas, o Kovo 11-oji iš esmės tėra tarytum Vasario 16-osios Akto antrasis veiksmas – politinis prikėlimas, juridinis papildymas ir pratęsimas. Moderniojo nacionalinio lietuvių valstybingumo požiūriu Vasario 16-oji yra ne tik neatskiriama nuo Kovo 11-osios, bet ir tarptautinėje teisėje iš esmės gali funkcionuoti savarankiškai. Tačiau 1990 m. Kovo 11-osios Aktas, netekęs 1918 m. Vasario 16-osios Akto juridinio pagrindo ir turinio, iš esmės liktų niekinis. Tai leidžia daryti dvi esmines išvadas. Pirma, neabejodami lietuvių tautos valstybingumo tradicija, turime konstatuoti, kad Kovo 11-osios Lietuva galėjo atsirasti tik iš Vasario 16-osios Lietuvos moderniojo juridinio ir moralinio imperatyvo. Vasario 16-osios Lietuvos Respublikos ir Kovo 11-osios Lietuvos juridinis tęstinumas abejonių nekelia. Antra, šį fundamentalų Pirmosios ir Antrosios Respublikos ryšį po pusšimčio sovietinės okupacijos ir aneksijos metų sugebėjo įžvelgti ir pripažinti ženkli dalis autoritetingų tarptautinės teisės subjektų – nepriklausomų valstybių. Taigi lietuviško valstybingumo tęstinumas XX a. nėra tik pačių lietuvių memoria praeteritorum bonorum.
ENAct of March 11 did not create the state of Lithuania, but only restored - the restitutio in integrum of its “sovereign powers”, which was interrupted by the Soviet occupation and annexation, which lasted for half a century. Act of February 16, 1918 is the primary and essential legal document of the national state of Lithuania, and the 11th of March is basically just the second action of February 16th - political rebellion, legal extension and continuation. From the point of view of the modern national statehood of Lithuania, February 16th is not only inseparable from March 11th, but in international law, in principle, it can function independently. However, Act of March 11th, 1990, lost its legal basis and content of the Act of February 16, 1918 would essentially remain null and void. This allows two fundamental conclusions to be drawn. First of all, without doubting the tradition of the Lithuanian nationhood, we must state that Lithuania of 11 March could only emerge from the Lithuanian modern legal and moral imperative of February 16. The legal continuity of February 16 of the Republic of Lithuania and March 11 does not raise doubts. Secondly, this fundamental relationship between the First and Second Republic after the 50th anniversary of the Soviet occupation and annexation was able to perceive and recognise a significant part of the authoritative subjects of international law – independent states. Thus, the continuity of Lithuanian statehood in the 20th century is not just the Lithuanian memoria praeteritorum bonorum.
