Raidžių karai : lietuvių rašyboje (ne)vartojamos lotyniškos abėcėlės raidės

LTStraipsnyje apžvelgiama lietuvių abėcėlės raida. Lotynų abėcėlės pagrindu kurta lietuvių kalbos abėcėlė patyrė čekų, lenkų ir vokiečių abėcėlių įtaką. Mažvydo „Katekizme“ pirmą kartą išspausdintas universalus lotyniško pagrindo raidynas tapo išeities pozicija tolesnei lietuvių abėcėlės raidai. Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius D. Kleinas stengėsi pritaikyti lotyniškas, čekiškas, lenkiškas ir vokiškas raides lietuvių fonologinei sistemai ir suvienodinti vartotus rašybos variantus. Pirmos akademinės lietuvių gramatikos autorius A. Schleicheris siekė preciziškai fonografiškai dokumentuoti pietvakarių aukštaičių tarmės skirtumus nuo žemaičių. Aktyviausiai svarstytas keturių „svetimų“ raidžių (w, ch, h, f) likimas. Pasak K. Būgos, svetimžodžiai turį būti adaptuojami ir užrašomi atsižvelgiant į lietuvių kalbos fonetiką (pabrikas, pilosopija, karakteris, kėmija). XVIII a. antros pusės teologas ir gramatikas F. Ostermejeris atsisakė perdėto diakritinių ženklų kiekio. K. G. Milkus abėcėlę pertvarkė iš naujo įtraukė visus balsių su diakritiniais ženklais variantus, padedančius išvengti tarties klaidų. J. Jablonskio ortografija oficialiai įtvirtinta 1919 ir 1922 m.: jis į standartinį raidžių inventorių įtraukė tik kelias raides su diakritiniais ženklais: nosines balses <ą>, <ę>, <į>, <ų>, ilgąją nežemutinę <ė>, ilgąją <ū>, afrikatą <č>, pučiamuosius <š>ir <ž>. Raidės ir (taip pat „svečio teisėmis“ pateko digrafas ) vartojamos svetimiems žodžiams. D. Kleino nepripažinta lotyniškoji tuo pačiu principu nusvėrė vokišką ligatūrinės kilmės raidę .Reikšminiai žodžiai: Abėcėlė; Lietuvių kalbos rašto sistemos raida; Lotyniška abėcėlė; Ortografija; Raidė; Alphabet; History of writting of the Lithuanian language; Letter; Orthography; Roman alphabet.

ENThe paper overviews the development of the Lithuanian alphabet which, created on the basis of the Latin alphabet, underwent the influence of the Czech, Polish and German alphabets. The universal Roman-based alphabet published for the first time in Martynas Mažvydas’ “Katekizmas” [Catechism] became the point of reference for the further development of the Lithuanian alphabet. The author of the first Lithuanian grammar, Danielius Kleinas, attempted to adapt the Roman, Czech, Polish and German letters to the Lithuanian phonological system and harmonise the orthography variants. Augustas Schleicheris, the author of the first academic Lithuanian grammar, sought to precisely phonographically document the differences between the South-Western Highland dialect and the Samogitian dialect. The fate of four “foreign” letters (w, ch, h, f) was considered most actively. According to Kazimieras Būga, foreign words should be adapted and written with regard to Lithuanian phonetics (pabrikas [factory], pilosopija [philosophy], karakteris [character], kėmija [chemistry]). Gottfried Ostermeyer, a theologian and grammarian of the second half of the 18th c., refused the abundant number of diacritics. Christian Gottlieb Mielcke reorganised the alphabet and included all variants of vowels with diacritics anew, which helped to avoid pronunciation mistakes. Jonas Jablonskis’ orthography was officially established in 1919 and 1922: he included into the standard inventory of letters only several letters with diacritics: nasal vowels <ą>, <ę>, <į>, <ų>, the long high <ė>, the long <ū>, the affricate <č>, fricatives <š>and <ž>. The letters and (also digraph ) were used for foreign words. The Roman , which was not recognised by Kleinas outweighed the German ligature letter .

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies