The Problem of childhood phenomen at pedagogy teoretic and practic

LTStraipsnyje remiantis fenomenologiniu požiūriu vaikystės amžiaus tarpsnis yra nagrinėjamas kaip šiuolaikinis pedagoginis ir sociokultūrinis fenomenas. Atskleidžiami pedagogikoje egzistuojantys vaikystės esmės iškraipymai, analizuojami jų pobūdis ir priežastys. Nagrinėjant vaikystės fenomeno metakontekstą, atskleidžiama jo reikšmė ugdymo teorijoje ir praktikoje, išryškinami pedagoginiai požiūriai į vaikystę, apibrėžiamos dviejų vaikystės tipų koncepcijos. Remiantis fenomenologiniu-kokybiniu tyrimu, pagrindžiama vaikystės fenomeno raiška specifinėse vaikų ugdymo situacijose. Analizuojant vaikystės tarpsnį paprastai akcentuojamas šio amžiaus tarpsnio specifiškumas, kuris yra interpretuojamas kaip nebrandumas ir yra lyginamas su suaugusiojo brandumu ir jam būdingomis savybėmis. Šiuo atveju „stipriosioms“ vaikystės tarpsnio savybėms (spontaniškam mokymui/mokymuisi, atvirumui aplinkai, emociniam santykiui su suaugusiu ir kt.) yra neskiriama pakankamai dėmesio. Dėl vaikystės esmės iškraipymo suaugusių sąveika su vaikystės pasauliu yra skurdi, nes vaikas suvokiamas kaip socialiai nebrandus sąveikos narys, o jų sąveika stokoja bazinio reikšmingo „žmogus: žmogus“ konteksto. Pedagogo kaip suaugusio sąveika yra pagrįsta nuolatiniu apdovanojimo laukimu, kurio vertė yra daug didesnė nei pats vaikas ir jo socialinė vertė. Tokioje sąveikoje suaugusiam tuo pat metu kyla prieštaringi jausmai: meilė ir apdovanojimo siekimas. Nesistengiama su vaiku sąveikauti kaip su socialiniu individu, gyvenančiu tam tikros kultūros sąlygomis. Tuo remiantis, pedagogikoje formuojamas „netobulos“ vaikystės statusas, o ugdymo procese vaikystė praranda savo spontaniškumo vertę.Reikšminiai žodžiai: Vaikystės tyrrimai; Metakontekstas; Vaikystės fenomenas; Pedagoginės rekonstrukcijos; Research into childhood; Meta-context; Phenomenon of childhood; Pedagogical reconstruction.

ENThe article analyses the childhood period as a modern educational and socio-cultural phenomenon based on the phenomenological approach. Distortions of the childhood essence, which exist in educational science, are revealed, their nature and causes are analysed. When analysing the meta-context of the childhood phenomenon, its significance in the theory and practice of education is revealed, educational approaches to childhood are highlighted, concepts of two childhood types are defined. Expression of childhood phenomenon in specific child education situations is based on phenomenological-qualitative research. When analysing childhood, the peculiarity of this age, which is interpreted as immaturity and compared to an adult’s maturity, as well as qualities characteristic of it, are usually stressed. In this case the “strong” qualities of the childhood period (spontaneous teaching/learning, openness to the environment, emotional relationship with an adult, etc.) are not provided sufficient attention. The distortion of the childhood essence leads to poor interaction of adults with the world of childhood, because a child is understood as a socially immature member of interaction, and their interaction lacks basic significant “human: human” context. The educator’s, as an adult’s, interaction is based on a constant waiting for an award, the value of which is much greater than the child and the child’s social value.The adult has ambivalent feelings in this interaction: love and award seeking at the same time. No effort is made to interact with a child as with a social individual living under the conditions of a certain culture. Consequently, the status of “imperfect” childhood is formed in educational science, and childhood loses its spontaneity value in the educational process.