Polska - Rzeczpospolita Obojga Narodów w testamentach politycznych Hohenzollernów XVII-XVIII wieku

LTAtkreipiamas dėmesys į lenkų istoriografijos apie Prūsijos valstybę trūkumus: polonocentrizmas, moralizuojantis tonas, stereotipiniai vertinimai, sekimas ilgametes tradicijas turinčiomis tyrimų kryptimis, europinio konteksto nepaisymas. Panašūs trūkumai pastebimi ir vokiečių istoriografijoje, vyraujant germanocentrizmui. Autorius bando naujai nagrinėti Prūsiją valdžiusios Hohencolernų dinastijos karalių XVII–XVIII a. politinius testamentus kaip svarbius šaltinius, kuriuose minima Lenkija. Ypatingai daug dėmesio skiriama XVIII a. šaltiniams, nes kaip tik tada brendo ir įvyko Lenkijos–Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) padalijimai, kuriuose aktyviai dalyvavo Prūsija. Jos politika Lenkijos atžvilgiu buvo labai susijusi su Prūsijos–Rusijos santykiais. Ypatingas dėmesys skiriamas Prūsijos karaliui Frydrichui II, kuris lenkų istoriografijoje laikomas prūsų–lenkų naujųjų laikų antagonizmo tėvu. Straipsnyje pažymima, kad jau po I Žečpospolitos padalijimo Prūsijos valdovų dėmesys Lenkijai krito, nes pagrindinis teritorinis tikslas buvo pasiektas. II ir III padalijimų lemtos aneksijos po Frydricho II mirties jo testamentuose nebuvo numatytos. Autorius koreguoja lenkų istoriografiją, perdėtai iškėlusią Lenkijos vietą Frydricho II užsienio politikoje. Ji užėmė svarbią, tačiau anaiptol ne pačią svarbiausią vietą. Austrijai, Rusijai, Prancūzijai, Anglijai, Olandijai, Švedijai, Danijai ir Saksonijai Prūsijos karalius skyrė daugiau dėmesio. O 1797–1840 m. valdžiusio Frydricho Vilhelmo III testamentiniuose raštuose Lenkija ir su ja susijusios problemos jau apskritai neminimos.

ENAttention is drawn to the lack of Polish knowledge about historiography of the Prussian state: polonocentrism, moralising tone, stereotypical evaluations, observation of research with long-standing traditions, disregard for the European context. Similar disadvantages are also observed in German historiography, with dominant germanocentrism.The author tries to reconsider the reign of the Kings of the Hohenzollern dynasty in Prussia from the 17th to 18th century’s political will as an important source for mentioning Poland. Particular attention is paid to the 18th century sources, as it was only then that the split between Poland and Lithuania (Zhecpospolita), in which Prussia actively participated, had appeared. Its politics in relation to Poland was very much related to the relations between Prussia and Russia. Particular attention is paid to the King of Prussia, Frederick II, who, in Polish historiography, is considered the father of the antagonism of Prussian-Polish new times. The article notes that even after the I split of the Zhecpospolita, the attention of Prussian rulers dropped to Poland, as the main territorial goal was achieved. The annexations caused by the II and III divisions after the death of Frederick II in his wills were not foreseen. The author adjusts Polish historiography, which has exaggerated Poland’s place in Frederick II’s foreign policy. It took an important but not the most important place. The King of Prussia paid more attention to Austria, Russia, France, England, Holland, Sweden, Denmark and Saxony. While in the testamentary notes of Frederick William III, who ruled in 1797-1840, Poland and problems related to it are not mentioned at all.