Bobrowskis Ostpreußen Die (Re-)lnszenierung eines leeren Raumes

LTStraipsnyje interpretuojamas J. Bobrowskio romanas „Lietuviški fortepijonai“. Teigiama, kad opera apie K. Donelaitį, kurios planai ir nesėkmė aprašoma šiame romane, be kita ko, buvo ir bandymas parodyti abiejų pusių – lietuvių ir vokiečių – nacionalizmą, tačiau operos sumanymas žlugo ne dėl jo, o iš pat pradžių buvo pasmerktas žlugti, nes net muzika su savo ženklais ir struktūra negali įveikti to, kas neįveikiama kalbinėmis priemonėmis: išmatuoti erdvės. Atskleidžiama, kad sumanymas kurti operą, kurios tikslas rekonstruoti idilę ir lietuvių gyvenimą savo krašte, integruojant K. Donelaitį, pasmerktas žlugti, nes naudoja priemones, kurių ženklai negali nieko nurodyti. Erdvės - tiek natūralios, tiek ir geografinės – sąvoką J. Bobrowskio romane atitinka kraštovaizdžio sąvoka, ir šios sąvokos sąmoningai priešpriešinamos viena kitai. J. Bobrowskis nepatenka į tą autorių, rašiusių apie Rytų Prūsiją, grupę, kuri sodriai idiliškai aprašinėjo gamtą. Jo lietuviški peizažai yra preciziškai tikslūs, susiję su vaikystės prisiminimais, tačiau visada lieka priklausomi nuo intertekstinių nuorodų. Praeities ir užmarštyje glūdinčios tikrovės negalima išgirsti, bet yra kažkas, kas kalba toliau. Kraštovaizdžio be praeities, dabarties ir ateities, be jo žmonių, taigi tuščios erdvės negalima rekonstruoti, ją galima tik inscenizuoti. O tai yra Sizifo darbas, nes visada liks plyšių, kurių negalės užpildyti komunikacija apie šią erdvę. Reziumuojama, kad nors J. Bobrowskio balsas per anksti nutilo, jo romanas nepraranda aktualumo.