(Ne)autentiškas istorinis kinas : Lietuvos SSR 1956-1972

LTKadangi okupuota Lietuva neturėjo kino kūrimo tradicijos, Sovietų Sąjunga ėmėsi iniciatyvos: 1945 m. Įkurta Kauno kino kronikos studija, 1954 m. vaidybinių filmų skyrius. Pirmieji lietuviški vaidybiniai filmai schematiškai kartojo įsigalėjusius „socialistinio realizmo“ principus, iki pat 1972 m. vyravo istoriniai vaidybiniai filmai. 1956-1959 m. sukurtuose filmuose Lietuvos istorija atskleidžiama per kovą už komunistines vertybes („Julius Janonis“, „Adomas nori būti žmogumi“ ir kt.); karo laikotarpį vaizduojantys filmai skirti legitimuoti praeitį. Po 1960 m.sudarytos sąlygos naujiems kino žanrams ir „ezopinėms“ meno formoms plėtotis, režisieriai galėjo laisviau pasirinkti temas. 1964-1968 m. istoriniuose filmuose aktualizuojami ir apmąstomi pagrindiniai Lietuvos istorijos „skauduliai“: okupacijos karas ir pokario pasipriešinimas („Jausmai“, „Laiptai į dangų“, ypatingas vaidmuo teko V. Žalakevičiaus filmui „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.)). Po 1968 m. rimtai užsiimta visapuse meninės raiškos kontrole, įsakyta imtis veiksmų prieš buržuazinės ideologijos apraiškas, įsigalėjo cenzūra. Palaipsniui lietuviškame kine atsisukta į ankstesnius istorinius įvykius – XIX a. Lietuvos istoriją („Tas prakeiktas nuolankumas“, „Akmuo ant akmens“), XIII a. mažos prūsų tautos praradimus („Herkus Mantas“). Šiuose filmuose sėkmingai apeiti visapusės kontrolės gniaužtai.Reikšminiai žodžiai: Kinas; Istorinis kinas; Sovietinė Lietuva; Cinema; Historical film; Soviet Lithuania.

ENAs occupied Lithuania had no film making tradition, the Soviet Union undertook the initiative: 1945 saw the establishment of the Kaunas Newsreel Studio, with a feature film unit appearing in 1954. The first Lithuanian feature films were structured around the established principles of “socialist realism”. Historical films dominated by 1972. Films produced in 1956-1959 showed Lithuanian history through the fight for communist values (Julius Janonis, Adomas Wants To Be A Human etc.). Films showing the war period were designed to legitimise the past. Following 1960, conditions were created for developing new cinema genres and “Aesopian” art forms, allowing a freer choice of themes for directors. Historical films of 1964-1968 highlighted and reflected on the key “sore issues” of Lithuanian history: the occupation war and the post-war resistance (Feelings, Stairs to Heaven; the film No One Wanted To Die (1965) by V. Žalakevičius played an exceptional role among them). After 1968, artistic expression was subject to thorough control with all seriousness, instructions were issued to take action against any manifestation of bourgeois ideology and censorship was established. Lithuanian cinema gradually turned back to previous events – the 19th-c. history of Lithuania (That Goddamned Submission, Stone on Stone), and the 13th-c. losses of the small Prussian nation (Herkus Mantas). These films circumvented the firm grip of control with success.