Apie poezijos grožį ir prasmę

LTAptariamoji Juozapo Girdzijausko straipsnių rinktinė „Lietuvių literatūros vagoje“ atveria labai platų mokslinių tyrinėjimų ir kultūrinių interesų lauką. Pirmoji straipsnių grupė „Teorija. Metodologija“ skirta lietuvių literatūros proceso dėsningumams aptarti. Į antrą knygos skyrių „Poetika. Eilėtyra“ įtraukti fundamentalūs lietuvių literatūros poetikos ir eilėtyros tyrinėjimai. Trečias knygos skyrius skirtas senajai ir kitakalbei Lietuvos literatūrai. Įvairiems žanrams priskirtini tekstai (moksliniai, eseistiniai, publicistiniai) turi ryškią asmenybiškumo žymę – tai gyvo autentiško išgyvenimo ir saikingos rašto kalbos, gyvenimiškos patirties ir filosofinių, literatūrinių tekstų skaitymo dermė. Autorius turi polinkį siekti epinio universalumo – atskirus Lietuvos kultūros ir lietuvių literatūros raidos etapus, reiškinius ir įvykius jis aiškina matydamas dalyko visumą, aprėpdamas ištisas epochas. Straipsnyje apžvelgiamos Girdzijausko teorinės atramos, pažymima mokslininkui artima hermeneutinė tekstų skaitymo strategija, jam artima . Literatūros tekstų interpretacija nėra vien minties abstrakcijos – Girdzijausko straipsniuose nuolat iškyla gyvas ir glaudus literatūros ir gyvenimo ryšys, nulemtas egzistencializmo estetikos, kalbėjusios apie radikalų žmogaus gyvenimo iracionalumą (A. Camus) ir išaukštinusios meną kaip vienintelę būties supratimo galimybę (M. Heideggeris). Išankstinės skaitymo prielaidos tikrinamos pirmine patirtimi – jausmu, asmeniniu išgyvenimu (E. Staigeris) ir atviru klausimu (H. G. Gadameris), visa tai padeda priartėti prie literatūros teksto.