Apie buvusią, bet užmirštą "dviejų tautinių sielų" dermę
LTStraipsnyje, pradedant nuo Cz. Miłoszo, kuris reflektuoja galimą savo tapatumo pasirinkimą: būti lietuviu, o rašyti lenkiškai, svarstomas lenkiškai kalbančio lietuvio tapatumo klausimas, aptariama šio dvilypio tapatumo raida LDK ir Lietuvos istorijoje, siekiama suvokti kultūros mechanizmus, kurie išstūmė šį tapatumą ir suformavo modernią lietuvių tautą. Istoriniai duomenys rodo, kad lietuvio–lenko tapatumas iki XIX a. pabaigos buvo taisyklė, o ne išimtis. Bajorai, kalbantys lenkiškai, persiėmę lenkų kultūra, tapatinosi su LDK tradicija ir vadino save „litwiny“. Jų tapatumas rėmėsi bendra praeitimi ir klausimas, ar jie lenkai, ar lietuviai, buvo nesvarstytinas. Nacionalizmo epocha pasiūlė apibrėžti tautiškumą per kalbą ir kultūrą, kurias laikė savarankiškumo pagrindu. Tad lietuvių, lenkų ir baltarusių keliai išsiskyrė. Remiantis iškilių asmenybių liudijimais reflektuojama lenkiško–lietuviško tapatumo transformacijos: V. Kudirka apsisprendė tapti tik lietuviu ir ryžtingai atmetė lenkiškąjį tapatumo sandą, M. Römeris visą gyvenimą laikė save tiek lietuviu, tiek lenku, tuo tarpu J. Basanavičiaus atveju galimas lietuvio ir lenko tapatumas buvo slepiamas, neišpažįstamas, nutylimas, nes netiko prie kuriamo tautos vaizdinio. Buvimas lenku ir lietuviu atmestas kaip nesusipratimas, dviprasmybė. Straipsnyje dėmesys skiriamas ne tik istorikų aprašytiems lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų, tačiau ir dar vienam – lietuvių ir litwinų – konfliktui. Svarstoma, dėl kokių priežasčių nesusiformavo Lietuvos lenkų tautybė, kuriai potencialiai atstovavo šlėktos, inteligentija, „tuteišiai“.
