Patriarchalinės kultūros ypatumai: lietuviška camera obscura ir verkiančio vyro pozityvas

LTStraipsnyje, sutelkiant dėmesį į lietuvių kultūrai būdingą kentėjimo, aimanavimo ir raudojimo kanoną, aptariama, kodėl daugiau kaip 250 metų lietuvių raštijoje, mintyse ir vaizdiniuose dominuoja verkiantis vyras. Apgailestauti, gailėtis ir verkti, išreiškiant vyrišką savo silpnumą, yra tapę įprasta laikysena, fiksuojama šiuolaikiniuose S. Parulskio, H. Kunčiaus romanuose. Straipsnyje fiksuojama vyriškosios tapatybės krizė, reflektuojamos jos apraiškos literatūros tekstuose ir realybėje (savižudybių skaičiaus augimas) ir svarstomos galimos išeitys. Lietuvių vyrų polinkis ašaroti ir dejuoti iš kasdienybės buvo perkeltas pirmiausia į didįjį Apšvietos epą „Metai“. Maironio verkiantis vyras jau tampa herojumi, kūrėju, kad sielvartą paverstų tautos dvasios šerdimi. Patriarchalinės kultūros įtaka nacionaliniam tapatumui išpureno dirvą verksmingajai rezignacija. Sielvartas, iš privačios emocinės sferos perkeltas į viešąją, tapo tautą vienijančiu dalyku. Ašaringasis kultūros paveldas, kaip neatsiejama tautinės saviraiškos dalis, ilgainiui virto XX a. lietuvių mitologijos pagrindu, kaip teigia A. J. Greimas. Patriarchalinė kultūra nepraranda gebėjimo dominuoti, todėl 250 metų tęsiasi nekontroliuojama silpnumo, bejėgiškumo, graudulio, ašaringumo manifestacija, jau lėmusi negrįžtamus genetinio kodo pasikeitimus ir liudijanti savasties kaip stiprybės praradimą. Mitinė sėkmės, galios, jėgos ir viešpatavimo norma primetė obsesinę priklausomybę nuo tapatumo stereotipų, vyriškumas prarado simetriją, nes neteko savo „silpnosios“ dalies, ir atsidūrė ties pavojinga susinaikinimo riba.

ENFocusing on the canon of suffering, moaning and weeping specific to the culture of Lithuania, the article discusses why Lithuanian writings, thoughts and images are dominated by a crying man for over 250 years. To regret, to feel sorry and to cry while expressing masculine weakness became the usual posture captured in the contemporary novels by S. Parulskis and H. Kunčius. The article records the crisis of masculine identity, reflects its manifestations in literary texts and reality (the increase in the number of suicides) and discusses the possible solutions. The tendency of the Lithuanian men to cry and moan for the first time was moved from everyday life to the epic poem "The Seasons" (Lith. Metai) from the age of Enlightenment. The crying man of Maironis becomes a hero and a creator in order to turn the grief into the essence of the nation's spirit. The influence of the patriarchal culture on national identity has laid the foundation for the weeping resignation. The grief moved from a private emotional sphere to a public one became a thing uniting the nation. The weeping cultural heritage, as an integral part of national self-expression, eventually became the basis of Lithuanian mythology of the 20th century, according to A. J. Greimas. Patriarchal culture does not lose its ability to dominate; therefore, for 250 years, the uncontrolled manifestation of weakness, helplessness, sorrow, weeping continues, which has already led to the irreversible changes in the genetic code and testifies the loss of self as a loss of strength. The mystical norm of success, power, strength, and dominance led to an obsessive dependence on stereotypes of identity, masculinity lost its symmetry, because it lost its "weak" part, and found itself pushed to the limit of dangerous destruction.