Lietuviškos kalbos pasaulis
LTStraipsnyje nagrinėjamas kalbos ir pasaulio supratimo ryšys.Teigiama, kad patiriamas pasaulis nėra daiktų, objektų, subjektų suma, tai kintančių ir tarp savęs susikryžiuojančių nuorodų įvairovė. Nagrinėdamas kultūros ir kalbos santykio klausimą, autorius teigia, kad kalbos nereikėtų suprasti vien gramatiškai – ji reikalauja visos konkretaus žmogaus gyvenimo patirties. Autoriaus manymu, lietuvių kalba išreiškia tiesioginį žmogaus ir pasaulio ryšį ir net jo sielos priklausymą žemei ir gamtai. Pažymima, kad lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą, nes yra išlaikiusi daug senų gramatinių formų. Kalba, anot autoriaus, rodo, kad lietuvis supranta pasaulį tiesiogiai, be intelektualinių tarpininkų: jis yra pastabus, jo kalba turtinga niuansų, kurių neišreiškia kitos kalbos, o jeigu bandytų išreikšti, joms tektų vartoti aibę sunkiai susiejamų būdvardžių. Taip pat teigiama, kad lietuvių kalba yra realistiška, bet ne pagal vakariečių realizmo supratimą, teigiantį, kad pasaulis yra daiktiškas ir nepriklauso nuo žmogaus patirties, o pagal tai, kad žmogus yra pasaulio dalis. Reziumuojama, kad lietuviai per daug prisiskolinę svetimybių ir per daug jomis žavisi, taip darydami žalą lietuvybei, nes nebejaučia Lietuvos kultūrinio ritmo, nebesupranta, kad jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra pats gyvybiškiausias, patrauklus net svetimšaliams, o lietuvių kalba išreikšta pasaulio samprata yra tobula ir net gilesnė ir sudėtingesnė už daugybę kitų sampratų, nes lietuvių kalbos gelmės saugo visos indoeuropiečių kultūros patirtį.
