Samoobrona Litwy i Białorusi (1918-1919) ludzie i ich postawy

LTPasibaigus Pirmajam pasauliniam karui rytinės Europos dalies politinė ateitis buvo miglota. Didelę šio regiono dalį buvo okupavusi karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenė, o atgimusios Lenkijos valstybės sienos dar nebuvo nusistovėjusios. Vokiečių kariuomenės užimtose žemėse ėmė spontaniškai formuotis lenkų vietinės valdžios organai. Ypač didelės reikšmės turėjo Vilniuje ir Minske įkurti lenkų savivaldos organai, suformavę savo karinius dalinius. Jie faktiškai tapo Lenkijos kariuomenės dalimi ir įgijo Lietuvos ir Baltarusijos savigynos pavadinimą. Straipsnyje nagrinėjamas šios organizacijos susikūrimas ir veikla 1918–1919 m. Tai daroma aptariant įtakingiausių organizacijos narių indėlį į jos kūrimą, svarbiausius karinius įvykius. Gausią Lietuvos ir Baltarusijos savigynos narių grupę sudarė buvusios Rusijos kariuomenės aukšti karininkai. Jie buvo puikiai apmokyti ir turėjo didelę karinę patirtį. 1918 m. pabaigoje buvo suformuotos Minsko, Vilniaus, Gardino ir Lydos žemių savigynos organizacijos, vėliau performuotos į Lietuvos ir Baltarusijos savigyną. Jai vadovavo vienas iš buvusių Rusijos kariuomenės karininkų – generolas Władysławas Wejtko. Didžiausią grėsmę organizacijos veiklai kėlė bolševikų Raudonoji armija. Lietuvos ir Baltarusijos savigynoje tarnavę kariai buvo pirmieji Lenkijos kariuomenėje, tiesiogiai susidūrę su atakuojančiais Raudonosios armijos daliniais. Nuo Lietuvos ir Baltarusijos savigynos karių nemaža dalimi priklausė ilgo ir daug gyvybių nusinešusio Lenkijos karo su bolševikais sėkminga baigtis, kurią įtvirtino 1921 m. Rygoje pasirašyta taikos sutartis.

ENAfter the World War I the political future of the Eastern Europe was unclear. A large part of the region was occupied by the German Army which lost the war, and the borders of the regenerated Polish state were not settled. The Polish local authorities began spontaneously forming in the lands occupied by the German Army. The Polish self-governments set up in Vilnius and Minsk, which formed their military units, were particularly important. They actually became a part of the Polish Army and acquired the title of self-defence of Lithuania and Belarus. The article examines the formation and activity of this organization in 1918-1919. This is done by discussing the contributions of the most influential members of the organization to its development, the most important military events. The large group of self-defence of Lithuania and Belarus consisted of high-ranking officers from the former Russian Army. They were well trained and had a great military experience. At the end of 1918, the self-defence organizations of Minsk, Vilnius, Grodno and Lida lands were formed, later they were reformed into self-defence of Lithuania and Belarus. It was headed by one of the former Russian military officers, general Władysław Wejtko. The Bolshevik Red Army posed the greatest threat to the organization's activities. The soldiers who served in the self-defence of Lithuania and Belarus were the first in the Polish Army, who had direct contact with the attacking units of the Red Army. The successful outcome of the Polish-Bolshevik war which was long and caused great loss of life largely relied on the soldiers of self-defence of Lithuania and Belarus. This successful outcome was consolidated by the Peace Treaty signed in Riga in 1921.