Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

LTStraipsnyje aptariama Valdemaro Kukulo asmenybė ir kūryba. V. Kukulas pristatomas kaip žurnalistas ir geros estetinės klausos kritikas. Eseistikos knyga „Eilėraščio namai" (1992) – viena gyviausių to laiko kritikos knygų – įtvirtino savitą mintį, kad eilėraščiai pirmiausia yra būsenos, dar iki tekstų, bet ir juose. V. Kukulas buvo kiek įmanoma sąžiningo (sau pačiam ir kitiems) mąstymo ir pedantiškos raiškos žmogus, labai smulkaus, labai suspausto, braukomo, taisomo rašto, neišlaisvinto. Išskirtinis V. Kukulo bruožas – buvimas su literatūra ir joje, dalyvavimas jaunųjų literatų likimuose, kritika, kartais ir be gailesčio. Poetui būdingas ir mirusiųjų literatūros žmonių liūdėjimas ir lydėjimas. Straipsnio autorė jautriai pabrėžia, su kokiu giliu įsiklausymu rašyta apie V. Daunį, Raimondą Jonutį, A. Verbą, Danutę Paulauskaitę, Eleną Mezginaitę. Autorė bando atsakyti į paties poeto keltą klausimą apie žmogaus sampratą. V. Kukulas nėra metaforų meistras, bet jų yra ryškių ir įspūdingų. V. Kukulas tarsi nebedalyvauja poezijoj kaip procese. Tik kažkokioj ypatingoj poezijos bendrybėj, bendrystėj, arti filosofijos, kultūros kaip žmogiškųjų galimybių ir negalimybių mąstymo. V. Kukulo poezijoje aiškiai matomas gyvenimo ir mirties lygtį išsprendęs Julius Janonis. Į V. Kukulo kontekstą dar reiktų įrašyti jo asmens sudėtingumą, bent kelias prieštarų dermes: geranoriškumą ir aštrumą, tvarkingumą ir jaunystės bohemiškumą, palikusį sunkių pėdsakų kūne, laisvės branginimą ir begalinį prieraišumą, ištikimybę tiems, kuriuos mylėjo, bendrą pasaulio mąstymą, savo prigimtinės šeimos degradacijos jutimą ir, nepaisant visko, prisirišimą prie jos.