Eurolietuvio kelionių skonis: A. Užkalnio kelionių istorijos
LTStraipsnis skirtas A. Užkalnio knygai „Kelionių istorijos“ aptarti. Tačiau tai nėra tipiška knygos recenzija, o akstinas iškelti bendresnes filosofines ir psichologines problemas. Autorė pažymi, kad analizuoti kelionės pasakojimus pradėta vos prieš keletą dešimtmečių, maždaug tuo pat metu, kai kelionės tapo masiniu reiškiniu, vienu iš šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdų. Plačiausiai sustojama ties kelionės į Afriką analize. Pasakojime apie Afriką matomas iniciacinis ryšys su kitu pasauliu, su didžiausia svetimybe, o kartu susitikimo su Kitu negalimybė. Keliamas klausimas, ar tas nepavykęs susitikimas su Kitu buvo nulemtas keliautojo nepatyrimo, ar kokių nors struktūrinių priežasčių, susijusių su pačia A. Užkalnio kaip keliautojo laikysena, verčių sistema. Akcentuojama, kad A. Užkalnis nemoka kitos kultūros (Afrikos) kalbos – ne tiek žodinės, kiek jos civilizacijos, kultūros kalbos. Bandydama atsakyti į klausimą, kodėl vienur A. Užkalnis palaiko stereotipus, o kitur puola juos neigti, autorė pabrėžia paties keliautojo tapatybės svarbą. Atskleidžiama homo sovieticus praeities kaip trauminės patirties įtaka autoriaus tekstams. Pabrėžiama, kad tos praeities bet kokia kaina stengiamasi išsižadėti. Daroma išvada, kad užslėptas abejingumas lankomų vietų kitoniškumui, kai kitame pasaulyje ieškoma vien savasties - savaip suprasto vakarietiškumo- žymių, galiausiai transformuojasi į keliavimą dėl paties keliavimo, ir keliavimas, kaip vartotojiškai visuomenei suformuotas poreikis, tampa savitikslis: nesvarbu ką, svarbu vartoti - nuolat ir dideliais kiekiais.
