Vydūnas ir amžinasis moteriškumas

LTVydūno kūryboje moteriškumas užima išskirtinę vietą. Moteris Vydūnui yra akivaizdžiausias didžiojo slėpinio patvirtinimas ir kūniškasis pavidalas. Vydūnas modeliuoja idealųjį moteriškumą kaip šventą neliečiamą dydį, kurį žemiškosios priedermės iškreiptų ir sumenkintų. Jo raštuose gausu vyriškumo ir moteriškumo lyginimų, besąlygišką pirmenybę teikiant pastarajam. Filosofiniuose raštuose nubrėžęs aiškią ribą tarp žmoniškumo ir pažmoniškumo, Vydūnas moteriškumą genetiškai sieja su žmoniškumu ir nedelsdamas jį abstrahuoja, susakralina. Vydūno moteriškumo sampratoje itin reikšmingas globos ir saugos funkcijos. Jos susilieja į altruistinį rūpestį kitu (paprastai nepakankamai tvirtu, iliuzijų ar aistrų suklaidintu vyru) ar kitais (bendruomene, tauta, žmonija). Didingosios Vydūno moterys yra statiškos, atsiveriančios, o vyrai - dinamiški, ieškantys. Moterų paveikslai patvirtina, jog autoriui reikšmingesnis rytietiškas pasyvus atsivėrimas absoliutui, nei vakarietiškas energingas absoliuto ieškojimas. Vydūno amžinojo moteriškumo vaizdinys teigia amžinųjų vertybių egzistavimą šiandieninėje vertybių sumaištyje. Tai pamatinis būties elementas, dalyvaujantis individo, tautos, žmonijos dvasinio perkeitimo, apsaugojimo nuo chaoso bei destrukcijos apeigose, dažnai tas apeigas ir inicijuojantis. Tokia amžinojo moteriškumo idėjos sklaida yra aktuali nūdienos dvasinės degradacijos, agresijos kontekste. Į menus veržiasi lėkšto, negrabaus natūralizmo, psichodelinio siurrealizmo estetika. Šių tendencijų fone vydūniškoji amžinojo moteriškumo vertikalė yra ar bent jau galėtų būti veiksminga kūrybinė atsvara, grąžinanti pasitikėjimą žmogumi ir universaliais dėsniais, palaikančiais mūsų dvasios ir visos Visatos sąrangą.