Apie Linkuvos parapijos ir karmelitų vienuolyno įsteigimą ir išlaikymą

LTLinkuva (tarmiškai Lionkau) yra šiaurės vidurio Lietuvoje, senosiose žiemgalių žemėse, kur žmonių gyventa jau nuo vėlyvojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžių. Tarp Mūšos ir Dauguvos upių V—XIV a. yra klestėjusi labai savita valstiečių žiemgalių kultūra. Linkuva yra buvusi vienos iš 7 Žiemgalos sričių centras. Nuo Bauskės į Upytės pavietą (į Panevėžio apylinkes) keliu per Linkuvą ten ir atgal yra traukusios kariuomenės tiek lietuvių su žiemgaliais kovose, tiek 1202 m. Rygoje susikurusio Kalavijuočių ordino pulkai naikinti pagoniškų baltų tautų - užkariauti žiemgalius. Žiemgalai XIII a. buvo lemtingas, nes 1295 m. kalavijuočiai sudegino paskutinę žiemgalių Sidabrės pilį, daug žmonių nužudė, daug išsivarė traukdamiesi, o kiti išbėgiojo. Ištuštėjo žiemgalių lygumos, kuriose vėliau apsigyveno latviai (Zemgale) ir lietuviai (Akmenė, Žagarė, Joniškis, Linkuva iki Mūšos). Žeimelio archeologinės iškasenos rodo laidojus čia Mindaugo karius Deržių-Baroliškių kaimo senkapyje ir kitur. XV a. pab.—XVI a. pradž. išnyko žiemgalių kalba, nepalikusi rašto paminklų. Jau Gedimino laikais laišku buvo prašyta atsiųsti kunigą, mokantį žiemgališkai. Dabar buvusios atskiros rytinių baltų žiemgalių kalbos reliktų yra vietovardžiuose, asmenvardžiuose, lietuvių ir latvių tarmėse. XIII a. dokumentuose užfiksuota: 1259 m. Gascegole-Guostagalis, 1254 m. Sagare - Žagarė, terra Plane - Plonėnai ir kt. K. Būgos nuomone, žiemgaliai į Lielupės baseiną atsikėlę iš Vilnijos. [p. 85].