An Unsuitable job for a historian: Antoine-Henri Baron de Jomini, and his governorship of Vilna, July-August 1812

LTŠis straipsnis svarsto mažiausiai žinomą garsaus karo istoriko ir teoretiko Antoine-Henri Baron‘o de Jomini‘o (1779–1869) biografijos puslapį – laikotarpį, kai Baron‘as Jomini‘s užėmė karinės vyriausybės postą Vilniuje nesėkmingos Napoleono karinės kampanijos Rusijoje metu (1812 metais). Straipsnyje įrodoma, kad pasitelkiant integralų požiūrį ir „mikroistoriją“, sutelkiama pakankamai dokumentų, leidžiančių rekonstruoti nesėkmingą komendanto Jomini‘o veiklą šiame regione 1812 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais. Nors Jomini‘s stengėsi kaip įmanydamas, bet jam trūko profesinių žinių bei būtinos kadrinio karininko ir karinio administratoriaus patirties. Padėtį sunkino ir vietos gyventojų lietuvių, kurie buvo nusivylę prancūzų imperatoriumi dėl netesimų pažadų suteikti laisvę valstiečiams, o Lietuvai ateityje – nepriklausomybę, pasyvumas ar net atviras priešiškumas. Tačiau dokumentų analizė rodo, kad Jomini‘s patyrė nesėkmę ne tik dėl vietinių gyventojų visiško nesidomėjimo prancūziškų „laisvių“ diegimu, bet taip pat ir dėl to, kad aukštesnysis Didžiosios armijos komandinių karininkų korpusas buvo labiau suinteresuotas asmeninių ambicijų tenkinimu, nei jiems pavestų pareigų vykdymu. Be to, pats Jomini‘s įsivėlė į keletą konfliktų su armijos karininkais ir tai sustiprino jo nusivylimą. Vėliau Jomini‘s trumpą laiką ėjo Smolensko komendanto pareigas ir iš šio miesto pasitraukė kartu su visa Napoleono kariuomene.

ENArticle discusses the less-known pages in the biography of a renowned military historian and theoretician, A.-H. Baron de Jomini, in his post as the Military Governor of the Lithuanian city of Vilna (Vilnius) during Napoléon’s ill-fated 1812 Russian Campaign. It will argue that with the help of an integral approach and "microhistory", there are enough data to permit us to reconstruct Jomini’s activities in the region during July and August of 1812. Analysis of documents will show that Jomini failed not only because the local population became completely uninterested in the presence of French "liberators", but also because in the higher echelons of the Grande Armée commanding officers in charge were more interested in personal ambition than carrying out their assigned duties.