Sovietinio veltėdžiavimo fenomenas kasdienybės praktikų ir jų trajektorijų požiūriu
LTStraipsnyje remiantis antropologo A. Yurchako teorija analizuojamas sovietinio veltėdžiavimo fenomenas. Remiantis A. Yurchako interpretacija, ritualizuoti autoritetinio diskurso aktai turėjo steigiamąją ir atliekamąją reikšmę. A. Yurchako koncepcijos požiūriu veltėdžiai turėtų būti laikomi „anapus sistemos“. Tačiau iš tiesų režimo struktūrinio poveikio veltėdžiams išvengti nepavyko. Priverstinis į(si)darbinimas, prisirišimas prie struktūrų per darbo santykius buvo tas minimalus sovietinio žmogaus normalizacijos laipsnis, kurio faktiškai negalėjo išvengti nė vienas asmuo, veltėdžiai – taip pat. Iš jų perspektyvos į(si)darbinimo veiksmo steigiamasis matmuo buvo priimti pagrindinį principą, kad dirbti turi kiekvienas. Jis atvėrė atliekamojo matmens galimybes – užsitikrinti saugumą nuo teisėsaugos persekiojimų, išnaudoti darbo laiką kitiems reikalams ir patenkinti kitus poreikius. Tačiau neturėtų būti nuvertintas sustabarėjusių struktūrų ir jas palaikančio steigiamojo matmens vaidmuo. Visuotinis darbas ir įdarbinimas iš tiesų buvo sustabarėjusi struktūra, nes nebeatitiko stringančios centralizuotos planinės ekonomikos poreikių, tačiau išliko nepakeista dėl fundamentalių ideologinių nuostatų. Pačios sustabarėjusios struktūros padiktavo iš atliekamojo matmens kilusių praktikų ribas – visos jos galėjo būti ne „už visuomenei naudingo darbo“, o „darbe“ ir jo sąskaita. Veltėdžiai prisitaikė prie sovietinio darbo lakumo. Tačiau svarbiausia, kad ši elgsena pagal savo požymius atitiko kitų sovietinių darbininkų elgseną ir buvo tik jos kraštutinė forma.Reikšminiai žodžiai: Disciplina; Kadrų tekamumas; Sovietinė darbo etika ir drausmė; Tarybinė darbo etika; Veltėdžiavimas; Įsidarbinimo „dėl akių“ praktika; Discipline; Feigned-work practics; Soviet work ethics and discipline; Soviet work etics; Vagrancy; Volatility of labour.
ENThe essay criticizes Alexei Yurchak's theory of constative and performative dimensions, attempting to show how the anthropologist, in his analysis of late soviet society, ignores the impact of the constative dimension on performative choices. The author demonstrates how attachment to certain norms and rules of the soviet life, effected through the constative dimension, did not only open up possibilities in the performative dimension, but also limited the range of choices, i.e. socio-political structures determined the variation and character of potential practices. Employing the notion of practices and their trajectories, the essay deals with one of the soviet everyday phenomena - vagrancy - and its place within soviet work ethics and discipline. Vagrancy is an apt object for analysis because, in the official discourse of the regime, vagrants were declaimed as "anti-social and parasitical" elements and thus pushed well beyond the margins of society. The further analysis reveals, however, that not even vagrants were able to evade the regime's structural impact. Stagnant structures engendered certain vices of soviet work ethics and discipline (disintegration of internal order, chronic absenteeism and being late to work, unbalanced staff-management relations, high rates of employee turnover) and formed a stream of "staff volatility" which is often called the volatility of labour Vagrants adapted themselves to this volatility of labour and established feigned-work practices. These practices were hardly exceptional: being similar to the behaviour of other soviet workers, they could be regarded as merely extreme instances of the latter Therefore, the trajectory of labour time expropriation was drawn across soviet work ethics and discipline. [From the publication]
