LTPastaraisiais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos istoriografija įdomiai ir vis drąsiau tyrinėja bajorų ir didikų šeimos gyvenimą tiek demografijos aspektu, tiek per šeimos narių, daugiausia sutuoktinių, tarpusavio santykių prizmę. Dėl šaltinių trūkumo ir jų riboto pobūdžio sunkiau yra atskleisti tėvų ir vaikų santykius. Šis klausimas, nors ir labai įdomus, vis dar yra menkai ištirtas. Šiame straipsnyje siekiama bent iš dalies užpildyti minėtą spragą ir bandoma pagilinti XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimų, jų narių tarpusavio santykių tyrimus. Šiuo atveju mėginama pažvelgti į motinos santykius su vaikais – sūnumis, per egodokumentų prizmę – tiriant laiškus, rašytus sutuoktiniui, anytai ir vaikams. Straipsnio herojė – Pranciška Uršulė iš Višnioveckių Radvilienė (1705–1753) buvo vieno įtakingiausių to meto Lietuvos didikų – Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės sutuoktinė. Jos literatūrinė kūryba ir kultūrinė veikla yra išsamiai tyrinėta lenkų (mažiau lietuviškoje) istoriografijoje. Šiuose tyrimuose Pranciška Uršulė vaizduojama kaip kūrėja, turtinga matrona ir įtakingo bei turtingo didiko žmona. O jos vyrui rašytuose laiškuose ji atsiskleidžia kaip itin įsitraukusi į šeimos gyvenimą ir jos interesų gynimą moteris, kuri tuo pačiu metu yra švelni ir mylinti bei kupina nerimo ir rūpesčio dėl savo vyro bei vaikų gerovės. Šiame fone išsiskiria santykiai su sūnumis dvyniais: Jonušu Tadu ir Karoliu Stanislovu. Straipsnyje ne tik bandoma nustatyti, kokią informaciją apie savo vaikus Nesvyžiaus ordinatė pateikia savo laiškuose, bet ir apibūdinti šeimyninių santykių vaizdą, kurį atskleidžia jos korespondencija.Stengiamasi atsakyti į klausimą, kaip didikė realizavo save kaip motiną, kiek ji įsitraukė į sūnų auklėjimo ir ugdymo procesą, kiek čia ji turėjo įtakos, o kas jai liko nepasiekiama. Svarstoma, kaip Pranciška Uršulė suvokė save atliekant šį svarbų ir atsakingą vaidmenį, kas jai kėlė skausmo ir kančių, o kas suteikdavo džiaugsmo ir pasitenkinimo. Atliekant tyrimą remtasi egodokumentais, saugomais Radvilų archyve Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Tai daugiausia kunigaikštienės rašyta korespondencija savo vyrui Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei ir anytai Onai iš Sanguškų Radvilienei, taip pat jos kolekcijoje išlikę keli berniukams adresuoti laiškai. Analizuojami 1734–1746 m. rašyti laiškai, t. y. nuo dvynių gimimo iki jų mokymosi Nesvyžiaus jėzuitų mokykloje nutrūkimo, greičiausiai dėl raupų ligos. Raktiniai žodžiai: didikų šeima, šeimyniniai santykiai, motina ir sūnūs, Pranciška Uršulė iš Višnioveckių Radvilienė, auklėjimas.
ENThe aim of the article is to deepen the research on the inter-relations within the most influential families and their members in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania by attempting to look at the relations between mothers and their children, particularly sons, through the prism of ego-documents: by examining the women’s letters written to the spouse, their mother-in-law, and children. The heroine of this article is Franciszka Urszula Radziwiłłowa z Wiśniowieckich, (1705–1753), the spouse of Michał Kazimierz ‘Rybeńko’ Radziwiłł, one of the most influential Lithuanian noblemen of the time. Her literary works and cultural activities have been extensively studied in Polish (less so in Lithuanian) historiography. These studies introduce Franciszka Urszula as a creator, a wealthy matron, and the wife of an influential nobleman. Yet in her letters to her husband, she reveals herself as a very sensitive and loving woman, full of anxiety and concern for the well-being of her husband and children. The analysis of the duchess’s correspondence of 1734 to 1746 attempted to answer, among others, the following questions: what did the correspondence of the noblewoman reveal about family relations? How did she fulfil her role as a mother? How significantly was she engaged in the upbringing and education of her sons? Keywords: noble family, familial relations, mother and sons, Franciszka Urszula Radziwiłłowa z Wiśniowieckich, upbringing.