Stanowisko Rosji wobec rokowań Augusta II ze Szwecją w 1720 r

LTStraipsnyje nagrinėjama Rusijos pozicija reaguojant į Lenkijos–Lietuvos karaliaus Augusto II derybas su Švedija 1719–1720 m. Šios derybos suneramino Rusijos carą Petrą I, kuris jų faktą panaudojo savo diplomatijoje, spausdamas Lenkiją. Iš tikrųjų, 1720 m. nebuvo sudaryta nei Lenkijos–Švedijos, nei Saksonijos–Švedijos taikos sutartys, tačiau dėl Rusijos pozicijos ir tvirtinimų rusų istoriografijoje, taikos sudarymas 1720 m. sausį neretai priimamas kaip įvykęs faktas. Rusija norėjo savarankiškai užbaigti karą su Švedija ir įtvirtinti savo užkariavimus Pabaltijyje. Tai jai pavyko 1721 m. Nyštato taikos sutartimi. Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, atskleidžiamas Rusijos diplomatinio ir propagandinio veikimo mechanizmas siekiant sutrukdyti Lenkijos ir Švedijos derybas. Lenkija Peterburgo diplomatijos buvo kaltinama, esą ji norinti iš Rusijos atgauti Infliantus, kad juos atiduotų Švedijai, kas rusams yra nepriimtina. Saksonijos–Lenkijos–Švedijos taikos derybos nedavė rezultatų vis dėlto ne dėl Rusijos kaltės. Tų derybų žlugimo priežastys autorės buvo nagrinėjamos kitame straipsnyje, paskelbtame 2004 m. žurnale „Kwartałnik Historyczny“ Nr. 3, o šis 2005 m. straipsnis, paskelbtas tame pačiame žurnale, yra jo teminis tęsinys. Straipsnio objektas – sklidę gandai dėl Augusto II derybų su Švedija ir jų pasekmės Augusto II politikai nagrinėjami kaip atskiras klausimas, susietas su Rusijos pozicija.

ENA continuation of reflections about the course of the Polish-Swedish negotiations conducted in 1719-1720 (published in “Kwartalnik Historyczny” 111, 2004, fasc. 3, pp. 23-44). The author examined the attitude represented by Russia towards the fact that Augustus II, her heretofore ally, had inaugurated independent peace talks with Sweden. Emphasis has been placed upon the negative reaction of Peter I, caused by an unwillingness to permit the Commonwealth to withdraw from the range of his influence and, at the same time, to réalisé earlier treaty promises, such as the return of Livonia or the payment of réparations for the Northern War. As a resuit, St. Petersburg deployed a whole arsenal of diplomatie measures in order to torpedo Saxon-Polish attempts at ending the war independently. The article discusses, i. a. the mechanisms of spreading false information, applied by the Russian embassy in Poland and devised as proof of the faithlessness of Augustus II vis a vis Peter and the Poles. The author focused her attention on depicting the role played by the supposed treaty of Dresden signed with Sweden on 7 January 1720 (actually, this was a Swedish project of a preliminary, never confirmed by Augustus II) during the negotiations carried out by Stanisław Chomentowski, envoy extraordinary to St. Petersburg. The article demonstrates the way in which the Russians used the texts which “leaked out” of the Swedish chancery to confuse the Polish diplomats, to delay the talks and, fînally, to refuse to meet the demands made by the Commonwealth. U. Kosińska portrayed the weakness of Augustus II who, despite vehement dementi and testimonies showing that the charges launched against him were untrue, did not have an opportuni ty to halt the detrimental campaign pursued within the Commonwealth.U. Kosińska portrayed the weakness of Augustus II who, despite vehement dementi and testimonies showing that the charges launched against him were untrue, did not have an opportuni ty to halt the detrimental campaign pursued within the Commonwealth. The attitude represented by Russia towards Polish-Saxon negotiations with Sweden was indubitably one of the factors which made it impossible for Augustus II to put a formai end to the Northern War, and which considerably weakened his position on the eve of the negotiations held in Nystadt.