[Making Russians : meaning and practice of russification in Lithuania and Belarus after 1863]

LTRecenzijoje aptariama Dariaus Staliūno knyga „Making Russians: Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ (2007). Ši knyga seka klausimą, atsikartojantį ir kituose D. Staliūno tyrimuose: ar carinė valdžia siekė visiškai rusifikuoti Lietuvą po Sausio sukilimo, gilinamasi į denacionalizacijos, rusifikacijos, asimiliacijos ir akultūracijos procesus, žvelgiama į valstybės ir tautos istoriją ir jų skirtis. Knyga papildyta naujais aktualiais pastebėjimais; joje mėginama išsiaiškinti, kokie buvo tikrieji rusų valdžios tikslai regiono tautų atžvilgiu. Pasak D. Staliūno, rusifikacija buvo sudėtingas ir daugialypis procesas, kurio galutinis rezultatas nebūtinai turėjo būti tautinės mažumos denacionalizacija. Taip pat jis paneigė gana populiarų įsitikinimą, jog Rusijos tautinė politika buvo vienalytė. Autorius pastebėjo, jog būta panašumų tarp politikos lenkų ir žydų atžvilgiu, o į lietuvius žiūrėta kaip į tautą, kurią galima integruoti visų pirma nulenkinant, o tada priartinant prie rusų kultūros ir galiausiai atverčiant į stačiatikybę. Apibendrinant recenzuojamą monografiją padaroma išvada, jog ji itin gerai parašyta, paremta unikaliais archyviniais šaltiniais ir praturtinta esama moksline literatūra, kuri vienaip ar kitaip lietė nagrinėjamą rusifikacijos procesų temą. Pažymėta, jog tai pirmoji per ilgą laiką parengta monografija, kuri išsamiai pristato Rusijos tautinę politiką po 1863-ųjų metų.