LTLietuva – krepšinio šalis. Krepšinis – tai antroji religija daugumai lietuvių. Šias aksioma virtusias frazes žinome jau daugelį metų. Krepšinis Lietuvoje žaidžiamas per 90 metų, nors XX amžiaus pradžioje ši sporto šaka lietuviams buvo beveik nežinoma. Šio straipsnio objektas yra lietuvių sportininkų pastangos po Antrojo pasaulinio karo žaisti Europoje krepšinį tautos ir sovietų aneksuotos Lietuvos vardu. Tai lėmė temos aktualumą, suformavo tyrimo ir paties straipsnio tikslą – lietuvių krepšininkų žaidimo pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje, daugiausia Vokietijoje 1944–1950 metais, ypatumai. Iš tikslo išplaukia konkretūs straipsnio uždaviniai: išsiaiškinti lietuvių pabėgėlių sporto organizacijas ir klubus, veikusius minėtu laikotarpiu Vakarų Europos valstybėse; nustatyti lietuvių krepšininkų žaidimo karo pabėgėlių stovyklose lygį ir dinamiką; įvardyti vadovus ir asmenybes, labiausiai nusipelniusias lietuvių krepšiniui pabėgėlių stovyklose; išsiaiškinti lietuvių ketinimus ir galimybes dalyvauti ketvirtajame Europos čempionate 1946 metais; įvertinti lietuvių krepšinio žaidimo pokario Europos valstybių stovyklose tarptautinę politinę reikšmę. Buvo taikomi šie nagrinėjamo laikotarpio tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė ir autentiški prisiminimai. Daugelio autorių (V. Adamkaus, A. Adomėno, K. Čerkeliūno ir kitų) prisiminimai apie nagrinėjamo laikotarpio lietuvių krepšinį yra išsibarstę įvairiuose leidiniuose, todėl autorius tikslui pagrįsti juos sujungia, sistemina ir apibendrina. Išnagrinėjus pateikiamą literatūrą ir šaltinius nustatyta, kad didžiausiose karo pabėgėlių – politinių tremtinių lietuvių stovyklose Augsburge, Kemptene, Miunchene, Hiutenfelde, Tiubingene ir kitur krepšinis buvo pagrindinė komandinė sporto šaka, kurią žaidė lietuviai.Iš 18 lietuvių karo pabėgėlių sporto klubų, 1945–1950 metais veikusių Vokietijoje, visuose buvo kultivuojamas krepšinis, o keliuose iš jų – Kempteno geležinkeliečių sporto klube ir to paties miesto „Margio“ bei Gunsenhauseno sporto klube – išimtinai tik krepšinis. Žymesni klubų vadovai buvo 1939 m. Europos čempionai Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas Artūras Andrulis ir kiti krepšinio specialistai. Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai į krepšinio klubus būrėsi ne tik Vokietijoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Italijoje. Klubus kūrė ne tik po karo atvykę, bet ir anksčiau ten gyvenę lietuviai. Visų jų tikslas buvo populiarinti krepšinį ir Europai bei pasauliui priminti lietuviško krepšinio gyvybingumą, jo laimėjimus antrajame ir trečiajame Europos čempionatuose. Tai jie įrodė dalyvaudami pavergtųjų tautų čempionatuose, žaisdami mačus su stipriomis Vokietijos klubinėmis komandomis, Vakarų sąjungininkų kariuomenių rinktinėmis.
ENLithuania may be considered as the land of basketball. Basketball is a second religion to many Lithuanians. This axiom has been operative for many years. Basketball has been played in Lithuania over 90 years, even though at the start of the XX century this sport was virtually unknown. The object of this article is to shed light on the efforts of Lithuanians to play basketball in Europe after the Second World War, a time of annexation of Lithuania. Thus, this format frames the timeliness of this theme, formed the focus of research and time-line. The specific objectives of the article are as follows: to shed light of Lithuanian refugee sport in the area of basketball; to determine the level of competence and level of Lithuanian basketball players within the dynamic of refugee camps; to identify names of leaders and prime movers of those who made the greatest impact within the refugee camps; to articulate the desires and capability of Lithuania to participate in the fourth European championship in 1945; to evaluate Lithuanian competency of playing basketball within the context of European states in the camps as well as its meaning within the political sphere. The research for this time period and methods of research are drawn from first hand authentic sources.[...].