LTIstorikas Normanas Daviesas savo garsiame veikale „Europa“ rašė: „Nacionalinio šališkumo problema išnyks tik tada, kai istorikai ir pedagogai liausis laikyti istoriją valstybės politikos įrankiu. <…>Kada nors pavyzdinę Europos istoriją parašys, ko gero, koks nors kinas, persas ar afrikietis.“ Sekant šios citatos logika, nelietuvio parašyta monografija apie labai nesenų laikų, 1987–2004 m., Lietuvos politinę istoriją turėtų kelti ypatingą susidomėjimą. Čia, Lietuvoje, esame paskendę, o dėl naujų informacinių technologijų, ypač socialinių tinklų, grimztame dar giliau, savo simpatijose, antipatijose ir nuoskaudose. Gal ne visai „mūsiškio“ žvilgsnis, neturintis viso to emocinio bagažo, padėtų mums geriau suprasti, kas su mumis vyko tais turbulentiškais nepriklausomybės atkūrimo ir transformacijos laikais? Krzysztofo Buchowskio veikalas palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės, autorius pateikia tvarkingą Lietuvos politinės istorijos raidos aprašymą: gerai išstudijuotą, paremtą plačiu šaltinių arsenalu, parašytą aiškiai, logiškai išdėstant įvykių chronologinę seką, bet kartu atidų įvairioms detalėms. Jau vien toks darbas yra vertingas, ypač tiems skaitytojams, kurie nebuvo autoriaus aprašytų įvykių liudininkai. [p. 189].