LT1882 m. Policijos departamentas cirkuliaru informavo apie šnipų antplūdį Šiaurės vakarų ir Pietvakarių kraštuose. Šiuo pranešimu pirmąkart atkreiptas dėmesys į sustiprėjusį šnipinėjimą. Pagrindiniai Rusijos imperijos konkurentai, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijos, rinko karinę-strateginę informaciją, neteisėtai žvalgė pasienyje esančias tvirtoves. Todėl Vilniaus, kaip krašto centro, Kauno bei Suvalkų gubernijos, kurios ribojosi su Vokietijos imperija, 1882 m. dokumente buvo doktriniškai pripažintos kaip saugotinos nuo kitų valstybių šnipinėjimo ir kitų priešiškų veiksmų. Tačiau iki 1908 m. Rusijos imperijoje nebuvo tvarkingo ir funkcionuojančio žvalgybos bei kontržvalgybos organo. Prieš 1904–1905 m. karą su Japonijos imperija tuometinis karo ministras Aleksėjus Kuropatkinas bandė kurti žvalgybos ir kontržvalgybos apmatus, tačiau beviltiškai pralaimėtas karas parodė, kad šių organų veikla buvo nesustyguota ir nesugebėjo prilygti japonų žvalgybos ir verbavimo aparatui, kuris sėkmingai veikė Kinijos Mongolijoje ir Mandžiūrijoje. [p. 161-162].