Pigių butų kolonijos Kaune XX a. 3-4 dešimtmečiais: socialinio būsto sistemos veikimo apžvalga

LTStraipsnyje analizuojami pagrindiniai pigių butų kolonijų veikimo Kaune XX a. 3-4 dešimtmečiais bruožai. Dėl „butų krizės“ Kaune, vykusios XX a. 3 -jame dešimtmetyje, daug žemesnio luomo gyventojų nerasdavo gyvenamosios vietos. Pirmosios pigių būstų kolonijos tremtiniams buvo pradėtos statyti 1921 m. 1936 m. Kaune ir aplink jį veikė šešios pigių butų kolonijos, daugiausia Žaliakalnyje (buvę kareivių barakai) ir Aleksote (II ir III fortuose). Pigių butų gyventojais būdavo kauniečiai, kurie gyveno labai vargingomis sąlygomis, vadinamoji „biednuomenė“. Jie turėjo mokėti fiksuotą mėnesinį nuomos mokestį, skaičiuotą pagal buto plotą. Gyventojai buvo iškeldinami dažniausiai už piktybišką elgesį ar dideles skolas. Butų tvarka rūpinosi paskirtieji prižiūrėtojai, tuo tarpu kiemą ir aplinką turėjo tvarkyti patys gyventojai. Gyvenimo sąlygos pigių butų kolonijose buvo prastos: butai maži, nešvarūs ir be jokių patogumų. Dauguma gyventojų – moterys ir vaikai. Visuomenės požiūris į šių namų gyventojus buvo itin prastas. Pastarieji stereotipiškai vadinti veltėdžiais, vagimis ir paleistuviais. Manyta, kad pigių butų kolonijose vyraujanti aplinka turėjo neigiamos įtakos gyventojų, ypatingai jaunimo, bendravimui. 1933 m. dėl pastatų visiško nusidėvėjimo ir antisanitarinių sąlygų pigių butų kolonijos pradėtos likviduoti. Buvę gyventojai paskirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei suteikta pašalpa privačių butų nuomai, tuo tarpu antroji gupė, kuriai priklausė ypatingai nepasiturintys žmonės, apgyvendinti šeimos prieglaudose, pertvarkytose iš likusiųjų dviejų pigių butų kolonijų.

ENArticle analyses the functioning of cheap social housing in the third and the fourth decades of the 20th century in Kaunas. Due to the “apartment crisis” in Kaunas, which took place in the third decade of the 20th century, a number of lower class citizens were unable to find accommodation. The first cheap blocks of flats for the exiles were built in 1921. By 1936, the number increased to six buildings in Kaunas and its suburbs, specifically, in Žaliakalnis (in the former barracks) and in the Second and the Third Forts. The inhabitants of the cheap social housing were Kaunas citizens living under poor conditions (with the status of “the propertyless”). They had to pay a fixed mon thly rent, which varied depending on the size of the apartment. Inhabitants could be evicted from the apartments in case of severe house rule violation or big debts. Appointed supervisors were responsible for the house order, whereas the common premises and the yard were managed by the inhabitants. The living conditions in the blocks of flats were poor: they were small, dirty and damp, and without conveniences. The majority of inhabitants were women and children. The public opinion of those times with respect to the social housing was largely negative. The dwellers were stereotyped as idlers, thieves and reprobates. It was assumed that the environment of these cheap flats was particularly harmful for the socialization of their inhabitants (especially the youth). Due to the anti-sanitary conditions and damage situation, the cheap blocks of flats were destroyed in 1933. The former inhabitants were divided into two groups. The first group was given allowances for private flat rent, whereas the second group (living under extremely poor conditions) was accommodated in the two reformed blocks of flats, referred to as family housing.