Jonas Mekas: "Stoviu tvirtai ant savo pagrindų"

LTSusidomėjimas savo tapatumu yra sąlygotas gilios tapatumo krizės. Permainų kupinoje tikrovėje naujas laiko momentas atkerta ankstyvesnę individo patirtį nuo vėlyvesnės, triuškindamas „Aš“ naratyvo vientisumą. Tapatybės susikūrimas tampa asmenine užduotimi, kuri išoriniame pasaulyje vykstančius įvykius pajėgtų įtraukti į savąją istoriją. Tuo būtų galima paaiškinti šiandien vis didėjantį susidomėjimą dokumentiniais literatūros žanrais, memuarais, autobiografijomis, dienoraščiais. Jono Meko knyga „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ yra retas meninis dokumentas, kurį galima priešinti suskilusiam išvietintų žmonių „Aš“ jausmui. Jame paliudyta galimybė viską – ir tėvynę, ir namus, ir artimuosius – praradus, iš naujo užmegzti ryšius su pasauliu ir taikiai su juo sugyventi, kartu išsaugant saitus su prigimtine kultūra.

ENInterest in identity of the self is conditioned by a deep crisis of identity. In a reality overflowing with change, the new moment of time separates the earlier experience of an individual from the later ones, crushing the narrative unity of the Self. The creation of an identity becomes a personal goal.onc which would manage to combine the events happening in the external world with the history of the Self. This would explain the currently increasing interest in documentary genres, such as literature, memoirs, autobiographies, diaries. Jonas Mekas's diary "Displaced Person: Nervous Diaries" is a rare artistic document which can be confronted with the fragmented Self that displaced people feel. It testifies to the opportunity that after losing everything – motherland, home, relatives – new connections with the world can still be established. One can get along peacefully with the new world, at the same time maintaining links with ones innate culture.