Юзаф Ляговіч і яго асветніцкія жыццёвыя парады: (з гісторыі грамадскай ментальнасці Вялікага Княства Літоўскага ў другой палове XVIII ст.)

LTXVIII a. antroje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje itin paplito švietėjiškos idėjos, prie kurių sklaidos prisidėjo ir katalikų kunigai. Istoriografijoje buvo skirta dėmesio progresyvių idėjų plėtrai katalikų sluoksniuose, tačiau šių idėjų paveiktų kunigų vaidmuo nebuvo iki galo atskleistas. Šiame straipsnyje aptariama vieno iš tokių kunigų – Juozapo Liachovičiaus – veikla XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje. Dėmesys telkiamas į Liachovičiaus kūrinius. Yra žinoma, jog jis buvo kilęs iš Vilniaus vaivadijos bajorų šeimos. Vilniuje Liachovičius įgijo išsilavinimą ir tapo katalikų dvasininku. XVIII a. aštuntame dešimtmetyje jis tapo Karkažiškės gyvenvietės kunigu ir tarnavo čia iki pat savo mirties 1812 m. Liachovičius buvo atsidavęs savo parapijiečiams, todėl buvo jų prisimenamas ir po mirties. Savo kaip rašytojo veiklą jis pradėjo nuo krikščioniškojo tikėjimo ugdymui skirto veikalo. Liachovičiui ypač rūpėjo moralinės teologijos problematika. Nagrinėdamas ją Liachovičius rėmėsi prancūzų teologų idėjomis. Savo sukurtame kataloge jis išvardijo svarbiausius prasižengimus, kurių tikintiesiems būtina vengti. Liachovičius taip pat suformulavo visą eilę pamokymų, kurių turėjo laikytis sutuoktiniai, aptarė vaikų auklėjimą. Savo darbuose jis dėmesio skyrė ir medicinai, ypač higienai. Liachovičius įvardijo žmogaus sveikatai žalingus faktorius, o tarp sveikatos išsaugojimo faktorių paminėjo higieną, šviežių maisto produktų vartojimą. Galima konstatuoti, kad Liachovičiaus švietėjiškos pažiūros turėjo didelės įtakos jo amžininkams.