Žalgirio mįslė

LTStraipsnyje aptariami Žalgirio mūšio atspindžiai literatūros sąmonėje. Nesilaikoma chronologijos, siekiama pajusti istorinės temos vidinę logiką, sąsajas su autorių istorine pasaulėvoka, vidinėmis laiko inspiracijomis. Lietuvių istorijoje Žalgiris yra daugiaprasmė galimybė kurti savo istorijos mitą. Straipsnyje prisiliečiama tiek prie Žalgirio mūšio vaizdavimo istoriniame naratyve, tiek prie jo įkvėptų kūrinių. Reflektuojama, jog Žalgirio tema suaktualėdavo lemtingesniais momentais – natūraliai ieškant atramos istorijoje (kaip Antrojo pasaulinio karo metais). Karai su Ordinu, Žalgiris buvo aktualūs lenkų ir lietuvių romantizmui, Adomui Mickevičiui, J. I. Kraševskiui. Kovos su kryžiuočiais, Vytautas Didysis, Žalgiris formavo aukštuosius Maironio istorinio patoso tonus. Ne vienu atveju, ypač mąstant apie sovietinio laiko poeziją, Žalgiris iškyla kaip istorijos trauka, skatinanti peržengti draudimus, kaip stimulas užčiuopti tautos galių pulsą. Mūšis atgyja S. Gedos, B. Baltrušaitytės istorinėje sąmonėje. Neabejotiną ryšį su Žalgirio tema, kaip esminiu lietuvių tautos istorijos tašku, turi vienas reikšmingiausių sovietinio laikotarpio kūrinių – R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“. Atskira mintis apie konkretesnius literatūros Žalgirius turėtų labiau sekti istorinio romano liniją, pradedant V. Pietario „Algimantu“, tęsiant A. Vienuolio „Kryžkelėmis“, K. Puidos „Magnus Dux“, A. Pociaus „Įkaitais“. J. Vaičiūnaitė savo poezijoje ne tik naujai atveria poetinės istorijos galimybes, bet ir programiškai stabdo romantizaciją, romantinę stilizaciją ir ieško kruvinos istorijos tiesos.