Poezijos eklerai

LTVertybiškai angažuotame tekste autorius istoriškai nagrinėja “Poezijos pavasario” fenomeną. Pažymima, kad pretekstą tam duoda šių Rašytojų sąjungos rengiamų poezijos dienų tvarumas. Aprašoma “Poezijos pavasario” atsiradimo istorija, pažymint, kad dvasingų renginių virtine įprasminti Tarybų Lietuvos dvidešimtpenkmečio sukaktį 1965 metais pasiūlė sovietinės literatūros elito viršūnėje buvę poetai Just. Marcinkevičius, A. Baltakis ir A. Maldonis, o tuometinė valdžia pritarė šiai iniciatyvai, pasitikėdama Rašytojų sąjungos ideologinėmis nuostatomis. Teigiama, kad “Poezijos pavasario” renginiai ir ypač metinis naujausios poezijos almanachas būdavo konstruojami taip, jog kuo geriau maskuotų sovietinę renginio prigimtį. Pabrėžiama, kad nors kiekvienas “Poezijos pavasaris” būdavo susiejamas su kokia nors sovietine sukaktimi, almanachuose į tai beveik nėra nuorodų. Atkreipiamas dėmesys, kad sovietinio laikotarpio eilėraščių poetiką ir “Poezijos pavasario” estetiką formavo ne vien socrealizmo doktrina, privalomos temos, bet ir gausios situacijos, kai poetams tekdavo kreiptis į literatūrinio rafinuotumo stokojančią kaimo bei miesto proletariato auditoriją. Autoriaus nuomone, “Poezijos pavasaris” labai prisidėjo formuojant gyvųjų autorių hierarchijos kanoną. Šį vaidmenį atliko tiek apdovanojimų politika, tiek almanachų medžiaga. Konstatuojama, kad “Poezijos pavasaris” sovietmečiu sėkmingai kūrė meninės ir tautinės laisvės iliuziją, įgalindamas pačiu kultūringiausių būdu prisitaikyti prie sovietizacijos, tapti estetiškų jos formų kalviais.

ENIn this article, the author analyses the phenomenon of “Peozijos pavasaris” [The Spring of Poetry]. The author notes that he was encouraged by the durability of the days of poetry organised by the Union of Writers. The history of birth of “Poezijos pavasaris” is described by emphasising that the idea to mark the 25th anniversary of the Soviet Lithuania in 1965 was offered by the then Soviet elite poets J. Marcinkevičius, A. Baltakis and A. Maldonis, and the then authorities approved of this initiative. The author claims that the events of “Poezijos pavasaris” and especially the annual poetry almanac were organised in order to disguise its Soviet nature as much as possible. It is also emphasised in the article that although each “Poezijos Pavasaris” was linked to a certain Soviet anniversary, almanacs rarely contained any indication thereof. The author draws the reader’s attention to the fact that the poetics and aesthetics of “Poezijos pavasaris” of the Soviet period were formed not only by the doctrine of socialistic realism, but also by situations when poets had to address the rural and urban proletariat audience lacking literary refinement. According to the author, “Poezijos pavasaris” more contributed to the formation of the hierarchy canon of the living authors. This role was performed by the policy of awards and the material of almanacs. The author states that “Poezijos pavasaris” successfully created an illusion of national and artistic freedom thus encouraging the nation to adapt to the sovietisation through most peaceful and cultural means.