Lietuvių bėgimas Žalgirio mūšyje ir istoriografijos topika
LTDėl Žalgirio mūšio sulaužyta nemažai iečių. 1963 m. švedų mokslininkui Svenui Ekdahliui atradus laišką, įspėjantį naująjį didįjį magistrą dėl klastingos pagonių taktikos – apsimestinio bėgimo siekiant išsklaidyti krikščionių pajėgas, „kaip tai įvyko Didžiajame mūšyje“ – tezė apie lietuvių manevrą įgijo labai svarų, jei ne lemiamą argumentą. Išsamiausią mūšio aprašymą palikusio Jono Dlugošo autoritetui buvo suduotas labai stiprus smūgis, o jo teiginys apie lietuvių bėgimą net iki Lietuvos liko tuščia retorika (nors populiariojoje mūsų kaimynų lenkų sąmonėje anaiptol ne, nes Dlugošas tebėra laikomas didžiausiu senosios Lenkijos istoriku, ir tai pabrėžiama edukacinėse programose). Straipsnyje tyrinėjama minėtos frazės kilmė. Vaizduojant lietuvių bėgimą, buvo pasitelktas paprasčiausias retorinis triukas, istoriografijos topų išmanymas. Jonas Dlugošas aprašydamas didžiausią lenkų mūšį su kryžiuočiais, pasistengė realizuoti visą savo ryškų istoriko ideologo ir propagandisto talentą. XVI a. pradžioje Motiejus iš Miechovo rašydamas apie tuos pačius įvykius, savo pirmtako tekstą stipriai suglausdamas, visai neatsitiktinai pakartojo užgaulią jo frazę. Į tai kaip atsakas netrukus pasirodė „nemažiau tendencinga“ Lietuvos metraščio (Bychoveco kronikos) versija:„O lenkų kariuomenė jiems nieko nepadėjo, tik į tai [= mūšį] žiūrėjo“. Ginčai dėl Žalgirio tęsiasi.
