Juozo Keliuočio literatūrinės kritikos perspektyvos ir ribos

LTStraipsnyje iš kultūros istorijos perspektyvos aptariamos Juozo Keliuočio recenzijos. Nors joms būdingas santūrus ir inteligentiškas tonas, vis dėlto su kritiko šališkumu, knygos komercializacija susijusių nuodėmių Keliuočiui nėra pavykę išvengti. Šiomis nuodėmėmis jis kaltino kritikus dar 1929 m. „Židinio“ straipsnyje „Kritikos psichologija“, kuris galėtų būti laikomas Keliuočio literatūrinės kritikos programa. Jame, daugiausia remdamasis Benedetto Crocės veikalais, Keliuotis kalba apie intelektualinės, sociologinės-marksistinės, impresionistinės bei kitų kritikos rūšių negebėjimą atskleisti kūrinių visapusiškumą. Kaip atsvarą šioms kritikos rūšims, pasitelkus W. Dilthey'ų, H. Bergsoną, S. Freudą pristatoma naujos kritikos, besiremiančios modernia psichologija, pakraipa. Remiantis šio straipsnio raginimu keisti požiūrį į literatūros kritiką, aiškinamasi, kiek pačiam Keliuočiui, propagavusiam modernų meną, originalumą ir naujų kelių ieškojimą mene, pavykdavo šiuos dalykus atpažinti, išryškinti kaip vertingus konkrečioje savo paties veikloj – rašant recenzijas. Deja, konkretūs pavyzdžiai kalba jų autoriaus nenaudai. Prieš akis turint beveik visą Keliuočio palikimą meno, literatūros klausimais, akivaizdu, kad plačios perspektyvos, daugiausia prancūzų kultūros pavyzdžiais besiremiantys teoriniai straipsniai apie modernų meną, praranda savo platų horizontą straipsniuose, skirtuose Lietuvos kultūros situacijai nusakyti, susiaurėdami iki pamokymų apie būtinybę kelti savo dvasinę kultūrą, o recenzijose vertinimas arba kritika yra paliekama abstrakcijų, bendrų frazių lygmenyje.

ENThe article raises the question why Juozas Keliuotis, who was very well familiar with the context and principles of contemporary European art, propagated them in his articles and applied high standards judging other people's work, did not always maintain the same standards in his own critical reviews. He sometimes happens to rate a much weaker poet Faustas Kirša as equal to Jonas Kossu-AIeksandravičius. In his review on the modern play by Balys Sruoga Milžino paunksmėj (The Shade of the Giant) he hardly applies any modern art criteria. This discrepancy between Keliuotis' theoretical studies based on French literary criticism and his critical reviews makes one wonder whether Keliuotis' aesthetic stance was conscious and whether he was able to recognize modern art ideas he so ardently advocated in other people's works.