Kūrybos ir jos suvokimo tema Jono Aisčio eilėraščiuose
LTChronologiniu požiūriu Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius) priklauso neoromantikų kartai. Jo sukurtas subjekto-kūrėjo tipas yra kenčiantis, kankinamas mįslingų jėgų ir dvasios sukrėtimų. Šio sielvarto abstraktumas atskiruose eilėraščiuose išreiškiamas perkeliant tiesioginius subjekto patyrimus neapibrėžtam objektui. Tačiau pozityvų subjekto santykį su aplinka ilgainiui užgožia skepticizmas ir pesimizmas. Eilėraščiuose nuoširdus ir atviras kūrėjo pesimizmas išsakomas hiperbolizuojant būties netobulumą. Aistį, ieškojusį atspirties taško kūrybai Vakarų Europos tradicijoje, traukė tuo metu Lietuvos kultūros kontekste dar neišbandytos kryptys ir idėjos. Viena jų – estetizmas. Šalia kosmopolitinio estetizmo įtakų, Aisčio lyriniam subjektui svarbus yra rūpestis tautine kultūra, kūrėjo asmenybės ir jį suformavusios tautos dialogo užuomazga. Aistis priklauso poetų kartui, kurios egzistencinė patirtis formavosi lietuviškos problematikos kontekste. Tačiau prieškariniuose jo eilėraščiuose kūryba suvokiama kaip tradicinių žmogaus būties atramų išsaugojimas universalizuojant patriotines idėjas. Patriotinių eilėraščių subjektui būdingas hiperbolizuotas jautrumas ir nerimas dėl tėvynės ateities. Aisčio kūrybos suvokimui neužtenka estetikos ir patriotikos sugretinimo. Poeto mintis kreipiama į bendros kultūrinės patirties nuoseklią raišką. Čia vėl tenka kalbėti apie estetinį visuotinumą ir klasikinių įvaizdžių transformaciją. Tekstas atgimsta kitame tekste, apvalytas nuo laiko ženklų, virtęs apibendrintu simboliu. Taigi Aistis, supriešindamas tikrovę ir kūrybą, iškelia kito, idealaus pasaulio alternatyvą, pasaką, kurioje galioja subtilūs kūrėjo estetikos dėsniai.
